Jū­ra – smal­si mer­gi­na

Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos mo­ki­nė Jū­ra Maš­čins­kai­tė, drau­gų va­di­na­ma Sil­ver, – smal­sus žmo­gus, to­dėl jos gy­ve­ni­me daug veik­los. Mer­gi­na sa­va­no­riau­ja or­ga­ni­za­ci­jo­je „Tel­šių jau­nie­ji mal­tie­čiai“ ir Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re. Mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, klau­sy­tis mu­zi­kos, dai­nuo­ti. Daž­nu klau­si­mu tu­ri sa­vo nuo­mo­nę!

Še­šio­lik­me­tė Jū­ra tei­gė, jog ne­tu­ri la­bai daug po­mė­gių, tie­siog la­bai mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, klau­sy­tis mu­zi­kos bei dai­nuo­ti, tai ją ra­mi­na.

„Esu la­bai smal­si, do­miuo­si vis­kuo. Jei žmo­gus mo­ka su­do­min­ti, ga­liu klau­sy­tis va­lan­dų va­lan­das. Taip pat man pa­tin­ka dis­ku­tuo­ti, tu­riu su­si­da­riu­si nuo­mo­nę bet ku­ria te­ma, o jei ne, tai mie­lai iš­klau­sy­siu ki­to nuo­mo­nę. La­bai mėgs­tu su­si­pa­žin­ti su nau­jais žmo­nė­mis, man įdo­mu jų gy­ve­ni­mas bei idė­jos“, – apie sa­ve pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

Šiuo me­tu gim­na­zis­tės pa­grin­di­nė veik­la – sa­va­no­rys­tė or­ga­ni­za­ci­jo­je „Tel­šių jau­nie­ji mal­tie­čiai“. Čia ji sa­va­no­riau­ja tik ke­lis mė­ne­sius. Tai jai la­bai pa­tin­ka, sa­kė tu­rin­ti kur at­si­skleis­ti. Taip pat sa­va­no­riau­ja Že­mai­tės dra­mos teat­re. Ta­čiau ne­pri­si­ri­ša tik prie šių veik­lų – da­ly­vau­ja vi­sur, kur ga­li. Tvir­ti­no no­rin­ti iš­ban­dy­ti vis­ką bent po vie­ną kar­tą.

Dau­gu­ma ma­no, jog Tel­šiuo­se nė­ra ką veik­ti! Jū­ra ne­su­tin­ka: „Ma­nau, jei ne­tu­ri ką veik­ti, va­di­na­si, neieš­ko­jai pa­kan­ka­mai il­gai. Ga­lų ga­le, jei jau nie­ko ne­ran­di, išeik pa­si­vaikš­čio­ti, gal kils idė­ja, kaip pri­trauk­ti veik­lą, ku­rios no­ri, kad bū­tų Tel­šiuo­se. Ne­sė­dėk vie­to­je, o im­kis ini­cia­ty­vos. Aiš­ku, leng­va man šne­kė­ti, kai pa­čiai ne­te­ko to da­ry­ti.“

Pak­laus­ta apie sva­jo­nes ir atei­ties pla­nus Jū­ra at­vi­ra­vo, jog ji, kaip ir dau­gu­ma paaug­lių, iš­gy­ve­na dėl sa­vo atei­ties: „Tu­riu tiek daug idė­jų, bet, at­ro­do, nie­kaip jų neį­gy­ven­din­siu. Sten­giuo­si sa­vęs taip bai­siai ne­kan­kin­ti, ta­čiau ne vi­sa­da išei­na. La­biau­siai, ko no­riu gy­ve­ni­me, – pa­dė­ti žmo­nėms. Tai ma­ne ne tik pri­pil­do, bet ir su­tei­kia dos­nu­mo. Sa­va­no­riau­da­ma su­tin­ku tiek daug žmo­nių – vi­si jie tu­ri sa­vo pro­ble­mų ar komp­lek­sų. Man tai pa­de­da pri­si­min­ti, jog ne man vie­nai sun­ku, ga­lų ga­le vi­si mes žmo­nės.“