Klebonas K. Balčiūnas: „Dirbti dėl jaunimo, dėl ateinančios kartos, dėl ateities“

„Mano misija – dirbti dėl žmonių, dėl jaunimo, dėl ateinančios kartos, dėl ateities“, – sako Žarėnų parapijos klebonas Kęstutis Balčiūnas. Praėjusiais metais, prieš didžiąsias metų šventes, minėjęs savo 40 metų jubiliejų, šiuos 2016-uosius jis pasitinka dar svarbesnėmis datomis. Šiais metais dvasininkas žengė į penkioliktuosius tarnystės metus, o Žarėnų Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčiai, kurioje dirba, sukanka 105-eri metai.
K. Balčiūnas aptarnauja tris parapijas: Žarėnų, Lauko Sodos, Ryškėnų.
Aurelija SERVIENĖ
Kunigo kelias
K. Balčiūnas gimė Šilalės rajone, Tenenių kaime, mamos gimtinėje. Jo tėvas kilęs iš Jurbarko.
„Dar rusų laikais, kai visi mano tėvui sakė, kad jo du sūnūs bus traktoristai, šis visada tikėjo, jog mes sieksime mokslo.
O už tokias kalbas tėvą net iš darbo anuomet išmetė. Teko palikti Tenenių kaimą. Persikėlėme į Tauragę. Ten baigiau 1-ąją, dabartinę Martyno Mažvydo, vidurinę mokyklą ir įstojau į Telšių kunigų seminariją. Mūsų giminė gana didelė, tačiau kunigų joje nėra. Tad mano sprendimas tapti kunigu visiems kėlė nuostabą“, – pasakojo klebonas.
K. Balčiūnas su džiugesiu prisimena savo kelyje sutiktus garbius žmones, dvasininkus. Puikiai pamena ir savo pirmąjį mokytoją, kleboną a. a. Petrą Puzarą OP. Būtent pas jį ir pradėjo patarnauti šv. Mišiose.
„Visa mano vaikystė prabėgo bažnyčioje. P. Puzaras mus mokė didelės atsakomybės, visada dirbti dėl žmonių, o ne siekti naudos. Pamenu jo žodžius: „Vyrai, atsiminkit, mokėjot užlipti ant pjedestalo, mokėkit garbingai ir nulipti. Niekados nebaik savo kadencijos su nubrėžta linija. Atėjo laikas ir duok kelią jaunajai kartai“, – prisiminimais dalijosi dvasininkas.
Apie parapijiečius
Į Žarėnus K. Balčiūnas atvyko prieš septynerius metus iš Akmenės. Kunigui Telšių rajone tenka dirbti trijose bažnyčiose, tad vis pritrūksta laiko pabendrauti su visais žmonėmis. Tačiau po kelerių darbo metų dvasininkas džiaugiasi, jog parapijiečiai juo tiki ir pasitiki, nebijo diskutuoti, klausti ir kt. Gyventojai žino, jog į kleboną gali kreiptis 24 valandas per parą.
„Man kiekvieno žmogaus nuomonė labai svarbi, neišskiriu, ar jis jaunas, ar senas, visus noriu suprasti ir išklausyti. Kai žmonės pradeda matyti gyvenimą pilką ir niūrų, stengiuosi jiems įpūsti optimizmo. Jei tu dirbi žmonėms, jiems tarnauji, tai ir žmonės tau atlygins. Džiaugiuosi, jog esu reikalingas. Jei kunigo parapijoje nebelieka – parapija miršta“, – tvirtino dvasininkas.
Pasak pašnekovo, tiek Žarėnuose, tiek Ryškėnuose ir Lauko Sodoje gyvena vieningi žmonės. Veikia aktyvios bendruomenės, kurios rūpinasi savo gyventojais, kuria gražius projektus, puošia viešąsias erdves ir pan.
„Kai šiandien kalbama, jog Lietuvoje viskas blogai, o alkoholizmo problema vis didėja, negaliu nieko blogo pasakyti apie savo parapiją. Prieš smerkdamas kitus, niekas nepagalvoja, jog nė vienas nėra apsaugotas nuo suklupimo. Smerkti gali kiekvienas, o kuris jų ištiesia pagalbos ranką? Visi tik šaukia – bausti, bet palaukite, ar baudomis žmogui įpūsi sąmoningumo? Čia turėtų veikti labai vieninga bendruomenė, atsakingai ir daug dirbti socialiniai darbuotojai, dėmesį skirti visos organizacijos, kad, ištikus nelaimei, žmogus neliktų vienas ir nebijotų kreiptis pagalbos. Aš visus savo parapijiečius vadinu savo vaikais. Ir jei kuriam jų atsitinka nelaimė, man, kaip kunigui, kaip jų tėvui, yra skaudu“, – kalbėjo klebonas.
Visus parapijiečius K. Balčiūnas moko jausti atsakomybę bažnyčiai, kad ji nebūtų vien kunigo reikalas, o – visų žmonių. „Bažnyčia – ne mano, ji – parapijos, o mes, kunigai, taigi keičiamės. Ir turi tada suvokti, kad čia esi tik tarnas“, – teigė pašnekovas.
Ypač gerų žodžių klebonas negailėjo bažnyčios choristams, „pročkelei“ ir vargonininkei Birutei Alšauskienei. Gyrė ir jaunimą, šv. Mišių patarnautojus, kurių net nereikia kviesti – jie patys rodo iniciatyvą ir puikiai žino savo pareigas. O ką jau kalbėti apie Žarėnų „Bočių“ pirmininkę Ireną Sivickienę. „Ji moko žmones gyventi“, – džiaugėsi klebonas.
Žavisi jaunąja karta
„Mano moto – dirbti dėl jaunimo, dėl ateinančios kartos, dėl ateities. Vaikų, kurie eina Komunijos, visada klausiu, ar sukalbėjo maldas už didžiausią savo turtą: tėvelius, mokytojus, Lietuvą. Ir jau pastebiu, kad jie, atėję į bažnyčią, jaučia pareigą, suvokia atsakomybę. Ką gali žinoti, gal ir iš mūsų parapijos atsiras pašaukimų. Telšiai, mes esame jauniausia vyskupija, čia dirba jauniausi kunigai, bet jau reikia pradėti mąstyti, kas bus po mūsų“, – tikino dvasininkas.
Šią žiemą kunigą ypač maloniai nustebino mažųjų parapijiečių poelgis. Kai lauke termometro stulpelis rodė minus 20 laipsnių, klebonas pagailėjo mažųjų, įspėjo, jog dėl šalčių į šv. Mišias galintys neateiti. Tačiau jie vis tiek atbėgo, tikindami: „Jei lauke ant ledo čiuožinėjame, galime ir į bažnyčią ateiti.“
„Tai – pirmas ženklas, kad po Lietuvos atgimimo vaikai auga sąmoningi ir pradeda mąstyti. Ko mes galime mokinti jaunąją kartą? Gerbkime iškovotą laisvę, nes Dievo malones galime labai greitai iškratyti. Mūsų tauta brangiai sumokėjo už laisvę. Kiek jaunų žmonių išvežta į Sibirą! Tik dėl jų ašarų, kraujo mes esame laisvi. O kiek mes šiandien meldžiamės už tėvynę?“ – kelia klausimą kunigas ir nerimauja, kad nereikėtų vėl šauktis: „Viešpatie, gelbėk!“