Ne kiekvienas angelas nusileidžia iš dangaus – kartais jis gimsta iš kantrybės, kasdienio ėjimo pas kitą, noro, kad kaimynas pažintų kaimyną, kartu švęstų šventes, o prireikus – ištiestų vienas kitam pagalbos ranką. Budrikiškės Daivos Rimkuvienės šeimos namuose simbolinis angelas apsigyveno 2025 metų pabaigoje. Šiuo garbingu apdovanojimu moteris pagerbta už tikėjimą, kad kaimas gali būti ne tik vieta gyventi, bet ir bendruomenė, kurioje žmonės dalijasi veiklomis, atsakomybe ir bendromis svajonėmis.
Raita Stančiukienė
Prie bendruomenės vairo – 16 metų
Daiva Rimkuvienė Rietavo savivaldybės Budrikių kaimo bendruomenės laivo šturvalą į savo rankas paėmė 2009-aisiais.
Energingos prigimties ir noro veikti vedama moteris iš visos širdies pasinėrė į jai patikėtas visuomenines pareigas. Pirmieji žingsniai nebuvo itin drąsūs, laikui einant atsirado daugiau patirties, o su ja – ir didesni užmojai. Įvertinusi projektinės veiklos naudą, išmokusi rengti paraiškas, bendruomenės pirmininkė išnaudojo kiekvieną šaltinį, iš kurio buvo galima „pasisemti“ lėšų, reikalingų gyvenimo kokybei Budrikiuose gerinti ar bendrystei tarp kaimo gyventojų stiprinti. Taip užpelkėjusio sklypo vietoje atsirado poilsio ir sporto aikštynas su lauko treniruokliais, išgražėjo bendruomenės susitikimams skirtos patalpos, šalia jų išdygo lauko pavėsinė.
Didžiausia vertybė – bendrystė
Tačiau paklausta, kokį iš gausybės įgyvendintų projektų labiausiai vertina pati, pašnekovė neįvardijo nė vieno iš mūsų paminėtų objektų: „Metams bėgant suprantu, kad ne pastatai ir ne įgytas turtas yra svarbiausia. Didžiausias bendruomeninės veiklos pasiekimas – bendrystės išsaugojimas, gražūs žmonių santykiai, noras kartu planuoti ir įgyvendinti veiklas. Didžiuojuosi tuo, kad budrikiškiai nesusvetimėjo, tuo, kad kaime nėra namo, kurio gyventojai būtų nusišalinę nuo bendruomeninės veiklos.“
Budrikiuose susiformavo savos tradicijos. Kiekvieną pavasarį kaime organizuojama talka „Darom“. Jos metu žmonės tvarko poilsio aikštyną, remontuoja sulūžusį inventorių – suoliukus, sūpynes, pavėsines, švarina bendruomenės patalpas. Kol vieni darbuojasi su plaktukais, šluotomis, kastuvais ir grėbliais, geriausios „gaspadinės“ troškina troškinį. Darbams pasibaigus, smagu visiems juo pasivaišinti, o kartu ir nuveiktais darbais pasidžiaugti, su seniau sutiktu kaimynu pakalbėti ar artimiausius renginius aptarti.
Kaip sakė D. Rimkuvienė, budrikiškiai – darbštūs žmonės, vasarą jie labai užsiėmę, bet per Mindaugines nustumia darbus į šalį ir susibėga kartu kavos atsigerti ir himno sugiedoti.
Nemenkas šurmulys kaime kyla per rudeninę akciją „Apšviesk Budrikių kalną“. Nuo pat ryto bendruomenės nariai, nešini kas savo užaugintais, kas nupirktais moliūgais, renkasi poilsio aikštyne. Šeimomis, pamokydami vieni kitus, skaptuoja juos, o vėliau gražina visą erdvę. Didžioji dalis žibintais virtusių moliūgų įsitaiso ant kalno, kad jis iš tolo šviestų, svečių prikviestų. O svečiai tądien labai laukiami, ypač tie, kurie ir savo moliūgą atsiveža. Svetingi šeimininkai atvykėlius ir kava, ir helovininiais sausainiais pavaišina, o kas pirmesnis, dar ir prie moliūgų košės katilo suspėja. Linksmas būna vakaras, kai tamsa į pašalius pasitraukia – su apdovanojimais, žaidimais, išdaigomis. Ryte iš namų išėję, budrikiškiai į juos tik vėlų vakarą sugrįžta, užtai kiek bendrystės jausmo, kiek gerų emocijų parsineša.
Dar du gražūs renginiai metų pabaigoje kaimynus sukviečia: Kalėdų eglutės šventė skirta vaikams, o Metų uždarymo renginys – suaugusiesiems. Pabūti kartu pasikviečia Savivaldybės merą Antaną Černeckį, seniūną Ričardą Astrauską. Gražus šio renginio akcentas – jubiliatų apdovanojimas.
Padeda ir kaimo žmonės, ir šeima
Kad bendruomenės laivas sėkmingai plauktų pasirinktu kursu, vieno žmogaus pastangų neužtenka. D. Rimkuvienė dėkinga aktyviausiems nariams, kurie kaskart pakvietus atskuba pagalbon, kuriems rūpi, kad kaimas būtų gyvybingas, draugiškas ir patrauklus gyventi. Dėkinga ir tiems, kurie dėl laiko stokos ar prastesnės sveikatos nėra itin aktyvūs, tačiau stengiasi dalyvauti nors viename bendruomenės susibėgime – pajausti bendrą pulsą.
Didžiuliai pagalbininkai Daivai ir jos šeima – kiekvienas narys įneša savo indėlį: vyras Albertas pjauna žolę ir yra viršininkas visiems ūkio darbams, tėtis pagalbon ateina, kai reikia traktoriaus, o mama padeda sukviesti į šventes vyresnius žmones, talkina ruošiant vaišes. „Mūsų dukra Eligija, nors ištekėjusi ir Kaune gyvena, dalį gyventojų pajamų mokesčio iki šiol gimtojo kaimo bendruomenei skiria, o grįžusi į namus prisideda ir prie renginių organizavimo. Mano artimiesiems, kaip ir man, visuomeninė veikla – tarsi savaime suprantamas dalykas, tarsi padėka kaimui, kuriame augai, kuriame gimė ir augo tavo vaikas“, – kalbėjo pašnekovė.
„Sakydavau, kad niekada negyvensiu kaime…“
D. Rimkuvienė – jauniausias Vidos ir Stasio Čekų vaikas. Gimė ji Bubėnuose, bet užaugo Budrikiuose. Augdama kūrė planus, kaip išvažiuos studijuoti ir pasiliks gyventi dideliame mieste.
„Sakydavau, kad niekada negyvensiu kaime. Bet ne veltui liaudies patarlė moko nespjauti į šulinį. Geriu tą vandenį ir aš, geriu ir džiaugiuosi… Dabar jau nebenorėčiau niekur kitur gyventi. Taip jau susiklostė, kad studijuoti į didmiestį neišlėkiau. Baigusi vidurinę įstojau mokytis buhalterio specialybės į Rietavo aukštesniąją mokyklą. Sukūrę šeimą su Albertu nutarėme, kad pirmus metus pagyvensime su mano tėvais. Buvo taip patogu ir gera visiems kartu, kad iki šiol drauge tebegyvename. Tėveliai labai daug mums padėjo, prireikus prižiūrėdavo anūkę, tad turėjau galimybę Žemės ūkio akademijoje įgyti profesijos bakalauro laipsnį, o vėliau ir magistro“, – apie gražius santykius su tėveliais pasakojo budrikiškė.
Troškulį pamatyti ir pažinti nuramina keliaudama
Ir šiuo metu, pasak moters, ant tėvų pečių gula didesnioji ūkio darbų našta. Jų dėka dukra daugiau laiko gali skirti visuomeninei veiklai ir karjerai. Prieš dešimt metų, po to, kai Žemaitijos kolegija, kurioje Daiva dirbo buhaltere, buvo uždaryta, o jos patalpose veiklą pradėjo vykdyti Plungės technologijų ir verslo mokyklos filialas, ji persikvalifikavo į profesijos mokytojas ir šį darbą dirba iki šiol.
Aktyvi, energija ir noru veikti trykštanti pašnekovė sakė savo charakterį paveldėjusi iš mamos. Troškulį pamatyti, pažinti nuramina keliaudama. Su vyru ir draugais yra aplankiusi Italiją, Austriją, Čekiją, Slovakiją, Skandinavijos šalis, Pabaltijo valstybes. Kartą per metus į keliones po Lietuvą stengiasi išvažiuoti kartu su kaimo bendruomenės žmonėmis.
„Apdovanojimas rodo, kad esame pastebimi, kad mūsų pastangos reikalingos“
Daiva neslėpė pasvarstanti, kad bendruomenės vairą jau turėtų perimti jaunesni žmonės. Bet kol jis jos rankose, tol ji skatins bendrystę. Iš tikėjimo, kad žmonės net šiame skubančiame pasaulyje gali nesusvetimėti, iš trumpų pokalbių per tvorą, malonių žodžių, surandamų ir jaunesniems, ir vyresniems kaimo gyventojams, susibėgimų pabūti kartu gimė ir angelas, nutūpęs ant D. Rimkuvienės peties per metų pabaigoje Rietave vykusį Padėkos vakarą.
„Tas netikėtai gautas apdovanojimas – angelo statulėlė – man labai brangus, nes tai ne mano vienos, o visos mūsų bendruomenės bendrų pastangų įvertinimas. Parodymas, kad esame matomi, kad mūsų pastangos reikalingos“, – prisiminė malonią ir netikėtą akimirką padėkos angelo nominantė.
Loading ...
