Nors ant Ventos upės kranto Viekšniuose stūksantis šimtametis vandens malūnas jau seniai neveikia, jis traukia ir viekšniškius, ir miestelio svečius. Žmones domina ir pats pastatas, ir šalia esanti užtvanka, kur beveik niekada nenutyla vandens šniokštimas.
Viekšnių miestelio gyventojai svajoja, kad vieną dieną malūnas bus prikeltas naujam, kitokiam gyvenimui: taps įvairių renginių vieta, galerija.
O kol taip įvyks, Viekšnių bendruomenė, įgyvendinanti projektą „Tekantis paveldas: vandens malūnų tyrinėjimas ir bendruomenės švietimas“, suorganizavo susitikimą, kuriame dalytasi informacija apie Lietuvos vandens malūnų atnaujinimą ir pritaikymą bendruomenių reikmėms.
Dalyvavo išvykoje
„Tekantis paveldas: vandens malūnų tyrinėjimas ir bendruomenės švietimas“ – toks bendruomenės įgyvendinamo projekto pavadinimas.
Rugpjūčio pabaigoje vyko pirmoji šio projekto veikla. Viekšniškiai leidosi į kelionę – aplankė Jaunpilio vandens malūną Latvijoje, domėjosi jo istorija, kas ten vyksta dabar.
Apsilankė viekšniškiai ir Pasvalio rajone esančiame Raubonių vandens malūne bei jame įkurtoje vilnų karšykloje-verpykloje. Šis kultūros paveldo objektas naujam gyvenimui atgijo 2015 m. Kad taip atsitiktų pasistengė vietinė Raubonių bendruomenė, Vaidotas bei Gintarė Gikiai, Pasvalio rajono savivaldybė.
Kitaip tariant, viekšniškiai pasisemti informacijos, idėjų ir patirties vyko į tas vietas ir pas tuos žmones, kurie anksčiau jau nuėjo panašų kultūros paveldo objektų atnaujinimo kelią.
Prisiminė malūno istoriją
Rugsėjo 13 d. Viekšnių malūno prieigose, o paskui ir pačiame malūne įvyko ir dar vienas renginys – susitikimas-paskaita. Renginio tema – vandens malūnai, jų atnaujinimas ir įveiklinimas.
Renginio dalyvius pasitiko ir pasveikino du viekšniškių kuriami personažai – malūnininko dukra ir Viekšnių malūno velniukas.
Žmonės, kuriems yra tekę apsilankyti Viekšnių kultūros centro darbuotojų kartais šiame malūne surengiamose pavienėse edukacijose ar ekskursijose, abu linksmus personažus jau pažįsta, yra klausęsi jų porinamų istorijų.
Viekšnių malūną 1897 m. pastatė Milių kaimo ūkininko sūnus Pranciškus Lengvenis. Buvo įrengtos dvejos girnos, pastatytos milui velti skirtos mašinos. Be to, supiltas pylimas ir užtvenkta Ventos upė.
Pasakojama, kad malūno statyboms trūko pinigų, todėl P. Lengvenis jų skolinosi iš visų, kas tik kiek galėjo paskolinti.
Pasakojama, kad statybų išlaidos galėjo būti finansuojamos ir ne visai „švariais“ pinigais – netikėtai atrastais remontuojant Tryškių kleboniją, užkeiktais. O tokie ne savu triūsu uždirbti pinigai įprastai laimės neatneša. Gal dėl to malūno statytojas įklimpo į skolas, papuolė į teismus, jam grėsė kalėjimas, todėl teko išvykti į Vokietiją.
Malūno ir jo statytojo, čia dirbusių žmonių istorijas susirinkusiesiems priminė muziejininkė Danutė Končienė.
Savo patirtį perteikė svečiai
Vėliau renginys tęsėsi trečiame malūno aukšte.
Viekšniuose apsilankė Europos parko, Lietuvos dvarų ir pilių asociacijos prezidentas Gintaras Karosas, kuris atkūrė, atstatė netoli Vilniaus esančio Liubavo dvaro vandens malūną. Jis su viekšniškiais pasidalijo savo patirtimi, papasakojo apie nueitą nelengvą, didžiulės kantrybės pareikalavusį kelią, kol malūnas buvo prikeltas naujam gyvenimui.
Beje, 2012 m. G. Karoso darbas ir pastangos buvo vainikuotas svarbiu įvertinimu – Liubavo malūnas tapo Europos Sąjungos kultūros paveldo prizo ir Europa Nostra apdovanojimo laureatu. Šis apdovanojimas vadinamas kultūros paveldo Oskaru – 200 narių komisija iš įvairių pasaulio šalių vertina pateiktus objektus ir išskiria vieną.
Patirtimi bei patarimais dalijosi Raubonių malūno prikėlimo iniciatoriai bei puoselėtojai V. ir G. Gikiai.
Pasak šios poros, bene svarbiausias dalykas – jei ne nuspręsti, tai bent jau turėti viziją, kokią funkciją dabar turėtų atlikti žmonių rankų prisilietimo, dėmesio, atnaujinimo laukiantys pastatai, objektai.
Tai, kad malūnus, dvarus ar kitus pastatus atnaujinus juose įkuriamos pobūvių salės, – nėra pats geriausias paveldo įveiklinimo pavyzdys.
Dar vienas svarbus dalykas: kiek-vienos vietovės, kiekvieno rajono žmonės patys geriausiai žino, ką tokiuose pastatuose įrengti, įkurti. Be to, išklausyti patarimų, pasigilinti į kitų patirtis yra gerai, tačiau viską išgyventi, pereiti visi turi patys. Tad svečiai iš Vilniaus ir Pasvalio rajonų drąsino viekšniškius pačius apsispręsti ir galvoti savo galva.
Malūne vykusiame susitikime viekšniškis kraštotyrininkas Bronislovas Kerys pasidalijo sukaupta informacija, prisiminimais. Buvo eksponuojama fotografų Loretos ir Sigito Kazlauskų surengta Viekšnių malūno nuotraukų paroda.
Rugsėjo 6–13 d. viekšniškis pedagogas Vitalijus Baltutis surengė keramikos kūrybines dirbtuves, kuriose buvo gaminami suvenyrai, reprezentuojantys Viekšnių vandens malūną.
Neringa ŠVELNIENĖ
Autorės nuotr.
Loading ...
