Lietuvių liaudies menas – ne tik medžio drožiniai ar senovinės skulptūros. Jame gyvena ištisa pasaulėžiūra, kurioje susipina mitai, tikėjimai ir žmonių vaizduotė. Tarp daugybės mitologinių personažų ypatingą vietą užima velnias – viena paslaptingiausių ir spalvingiausių senosios baltų kultūros būtybių. Nors šiandien jis dažnai siejamas vien su blogiu, lietuvių tautosakoje velnio paveikslas gerokai sudėtingesnis. Dėl savo daugiasluoksnio charakterio velnias tapo vienu ryškiausių ir tautodailininkų labiausiai pamėgtų vaizduojamų veikėjų.
Ne tik blogio įsikūnijimas
Lietuvių sakmėse ir padavimuose velnias nėra vien piktadarys. Jis gali būti gudrus apgavikas, mėgstantis krėsti išdaigas, tačiau kartu ir teisingumo vykdytojas ar net žmogaus pagalbininkas. Pasakojimuose velnias gyvena miškuose, pelkėse, prie malūnų ar po žeme, tačiau dažnai pasirodo ir visai šalia žmogaus – laukuose, prie sodybų ar kaimo keliuose.
Jam priskiriamos labai žmogiškos savybės: smalsumas, gudrumas, kartais net naivumas. Vienose istorijose jis siūlo turtus ir vilioja lengvu praturtėjimu, kitose – baudžia skriaudėjus arba padeda nelaimėje atsidūrusiems žmonėms. Kai kuriuose pasakojimuose velnias saugo paslėptus lobius, globoja gyvulius ar atlieka įvairius darbus. Toks prieštaringas charakteris ir lėmė, kad velnias tapo vienu savičiausių lietuvių tautosakos personažų.
Paslaptingi susitikimai Žemaitijoje
Žemaičių krašte iki šiol išlikę pasakojimai apie netikėtus susidūrimus su velniu. Vieną tokių istorijų XX amžiaus viduryje užrašė mokinė Macaitė iš Gaulėnų mokyklos. Pasakojimą jai papasakojo Moluvėnų kaimo gyventoja Marijona Šilinskienė.
Kartą moteris, grįždama nuo Šatrijos kalno, sutiko žmogų su grūstuvu rankoje. Nepažįstamasis pasiūlė ją panešti, ir ši sutiko. Tačiau kelionė netrukus tapo bauginanti – vyras ėmė bėgti vis greičiau. Išsigandusi moteris sušuko: „Jėzus Marija!“ Tą akimirką nepažįstamasis ją numetė į krūmus ir dingo lyg į žemę prasmegęs. Moteris buvo įsitikinusi, kad tai buvęs velnias, todėl vėliau buvo pakviestas kunigas pašventinti Šatrijos kalną bei aplinkinius laukus ir kaimus.
Ši istorija atskleidžia, kaip glaudžiai mitologiniai įsitikinimai buvo susiję su kasdieniu žmonių gyvenimu ir kaip senieji tikėjimai persipynė su krikščioniškąja tradicija.
Medyje išdrožti velniai
Neatsitiktinai velnias tapo vienu mėgstamiausių tautodailininkų personažų. Meistrus žavėjo jo daugiasluoksnis charakteris, todėl medžio drožiniuose velnias dažnai vaizduojamas ne bauginantis, o net šiek tiek šmaikštus, gudriai besišypsantis ar susimąstęs. Tokios skulptūros perteikia ne baimę, o liaudies išmintį, humorą ir kūrybiškumą.
Ypač vertinga XX amžiaus antrosios pusės medinių skulptūrų kolekcija, saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“. Darbai atskleidžia ne tik autentišką Žemaitijos drožybos tradiciją, bet ir senąją regiono mitologiją. Kiekvienas drožinys tampa savotišku pasakojimu apie žmonių santykį su antgamtiniu pasauliu ir jų pastangas paaiškinti nepažintus reiškinius.
Kultūros paveldo dalis
Velnio personažas yra neatsiejama lietuvių mitologijos ir tautosakos dalis, išlikusi per šimtmečius ir perduota iš kartos į kartą. Jo atvaizdai iki šiol aptinkami medžio skulptūrose, kaukėse, paveiksluose ir kituose liaudies meno kūriniuose, kurie primena, kad protėvių pasaulis buvo kupinas paslapčių, o žmogaus vaizduotė gebėjo sukurti personažą, kuris vienu metu galėjo būti ir pavojingas, ir juokingas, ir net teisingas.
Ne retai sakyta: „Žmogus velnią pažįsta tiek, kiek pats jo prisigalvoja.“ Posakis puikiai iliustruoja lietuvišką požiūrį į vieną paslaptingiausių mitologinių būtybių – velnią, kuris ir šiandien gyvena ne tik tautosakoje, bet ir liaudies mene, saugodamas mūsų kultūrinę atmintį.
Parengė Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinio saugotoja-kuratorė Simona Drimbienė
Loading ...
