Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagerbė mažametę mergaitę globojančią Tryškių miestelio gyventoją Eugeniją Poškauskienę. Penktadienį moteriai įteikta „Gerumo žvaigždė“ ir padėkos raštas.
Tryškiuose gyvenanti ir kraujo ryšiais nesusietą vaiką globojanti E. Poškauskienė prieš savaitę vyko į Vilnių: čia organizuota šeimų ir šeimynų konferencija „Priglausk mane“. Joje kalbėta apie globojamo vaiko ir jo biologinės šeimos ryšio palaikymą, skaityti pranešimai apie vaiką ir jo istoriją, globotinio poreikį bendrauti su biologine šeima. Kalbėta, kaip įveikti priešiškumą ir neigiamas nuostatas dėl globojamo vaiko biologinių tėvų.
Konferencijoje pagerbta penkiolika savo meilę ir rūpestį svetimiems vaikams dalijančių globėjų.
Tryškiškė E. Poškauskienė – viena iš „Gerumo žvaigždę“ ir padėkos raštą pasiėmusių kilniaširdžių. Moteris nustebusi jai skirtu dėmesiu – sako, jog globodama vaiką nesijaučia daranti kažką ypatingo.
Globoja krikšto dukters vaiką
Globotinė Roberta Poškauskų šeimoje apsigyveno neplanuotai. Būdama dvidešimt vienerių, šeimos prieglobsčio pasiprašė Eugenijos krikšto dukra. Pasitarę sutuoktiniai priėmė jauną moterį į savo namus ir netrukus suprato, kad ji nėščia.
Poškauskai kūdikio besilaukiančiai moteriai padėjo įsikurti atskirame būste Tryškiuose. 2004 m. gegužės 28 d. pasaulį išvydo mažoji Roberta, kurią motina augino tik 5 mėnesius.
E. Poškauskienė dažnai lankė į Girulių vaikų namus išvežtą krikštadukros vaiką. Kai grįždavo iš svečios šalies, į kurią išvyko, mergaitę aplankydavo ir biologinė mama.
Po vienerius metus trukusių kelionių į Girulius E. Poškauskienė nusprendė globoti Robertą. Įteisinti globą buvo sudėtinga, nes šeimos ir mergaitės nesiejo giminystės ryšiai: liepta užsiregistruoti bendroje globos norinčiųjų eilėje ir neleista rinktis konkretaus vaiko.
Susidūrę su sunkumais, Poškauskai rankų nenuleido – sugalvojo kitą išeitį. „Pasiekėme, kad mergaitė būtų grąžinta biologinei mamai su kūdikio močiutės priežiūra“, – pasakoja Eugenija.
Iš Girulių į biologinės mamos namus mergaitė taip ir negrįžo – nuo pat pirmos dienos, t. y. 2005-ųjų lapkričio, apsigyveno Poškauskų namuose.
Oficialiai nuolatinė Robertos globa, už kurią valstybė skiria 520 Lt paramą, įteisinta tik po ketverių metų – 2009 m. birželį.
Pažįsta biologinę mamą
Eugenija pamena, kad nuo vaiko globos pradžios aplinkiniai nevengia klausti, kam jai reikėję dar vienos atžalos (Poškauskai užaugino du sūnus).
Savo pasirinkimą tryškiškė paaiškina paprastai: „Labai skaudėjo širdį dėl šios mergaitės…“
Moteris neskiria mažosios Robertos ir savo biologinių sūnų – visus tris myli vienodai. O ir pati mergaitė globėją vadina mama, jos sutuoktinį – tėvu, du Poškauskų biologinius sūnus – broliais.
Mažoji Roberta žino savo kilmę, bendrauja su biologine mama, močiute – globėjai neslepia jos praeities. Kas yra Robertos biologinis tėvas, nežino ir patys globėjai.
Mergaitę pagimdžiusi moteris susilaukė dar dviejų vaikų – berniukų, kurių taip pat neaugina. Su broliukais mergaitė buvo susitikusi.
Gyvena dviese
Roberta pateko į šeimą, kurioje auga mylima ir lepinama. Dabar mergaitė – paaugusi: malkų parneša, indus suplauna, dulkes nuvalo. Globėja Eugenija jau gali lengviau atsikvėpti, nors praėję metai buvo gana sunkūs: sutuoktiniai dirba, o Tryškiuose vaikų darželio nėra. Dėl šios priežasties mažosios priežiūrai tekdavo samdyti aukles, prašyti draugų pagalbos.
Eugenija neslepia, kad, globodama vaiką, yra saistoma kai kurių baimių. Pirmiausia – dėl vaiko genų, antra – susitvarkiusi gyvenimą, biologinė mama gali susigrąžinti vaiką teismo keliu. Visgi apie blogiausia pašnekovė stengiasi negalvoti: mėgaujasi dabartimi, kurioje dienas leidžia dviese su globotine (moters vyras dirba užsienyje, suaugę sūnūs gyvena atskirai).