Balandžio 19-ąją Lauko Sodos Šv. Joakimo bažnyčioje vyko didžiulės iškilmės. Parapijos klebono Vaido Buivydo iniciatyva ir su geradarių parama bažnyčioje buvo įrengtas naujas, liturginius reikalavimus atitinkantis, altorius.
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, lydimas kanclerio kanauninko Haroldo Šneideraičio ir kunigo Sauliaus Stumbros, atvyko dedikuoti Viešpaties garbei naujojo altoriaus. Pamaldų pradžioje ganytojas priminė svarbiausią vyskupijos sukaktį – šimtmetį. Šalia to buvo prisimintos ir kitos su Lauko Soda susijusios sukaktys: 100 metų nuo klebono Antano Vaičiaus gimimo, 30 metų nuo kunigo Petro Venckaus mirties, 125 metai nuo kunigo Juozapo Gasiūno gimimo ir 90 metų nuo jo kunigystės šventimų.
Iškilmėse dalyvavo Telšių dekanas prelatas Juozas Šiurys ir Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kunigas Ramūnas Norkus, parūpinęs į naująjį altorių Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės ir jos tėvų relikvijas.
Homilijoje ganytojas kalbėjo: kokia svarbiausia pasakojimo apie Emauso mokinius žinia? – Ogi tai, kad jie atpažino Viešpatį Jėzų tuomet, kai jis laužė duoną. Ankstyvieji krikščionys šv. Mišias vadino duonos laužymu, nes tai vykdavo ant stalo, kurį mes šiandien vadiname altoriumi. Altorius simbolizuoja aukurą, ant kurio buvo aukojamos aukos Dievui; į altorių dedamos šventųjų ir kankinių relikvijos, nes šventieji savo gyvenimą paaukojo kaip auką ant altoriaus Dievui.
Altorius statomas bažnyčios viduryje tam, kad visi matytų, jog tai nėra koks nors baldas, bet šventa vieta, ant kurios vyksta Kristaus aukos sudabartinimas nekruvinu būdu. Būtent iš šios aukos, nuo altoriaus visi tikintieji semiasi stiprybės, atpažįsta Viešpatį Jėzų ir būna jo sustiprinti.
Maldoje prie altoriaus prisimename tris dvasininkus, kurie sėmėsi stiprybės iš Kristaus altoriaus aukos:
1) Kunigas Juozapas Gasiūnas (1901–1989) išgarsėjo tuo, kad per karą gelbėjo žydus, nors už tai grėsė mirties bausmė. Tuomet jis buvo Varnių klebonas, o jam padėjo jo šeimininkė vienuolė Elena Rakel, kilusi iš Baltarusijos. Nuo 1965 m. iki savo mirties 1989 m. jis klebonavo Lauko Sodoje. 1986 metais, kai klebonas J. Gasiūnas šventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį, čia, į Lauko Sodą, atvyko ir jo išgelbėti žydai. Kas jį skatino taip rizikuoti savo gyvybe? – Artimo meilė ir Kristaus altoriaus auka. Po mirties jis buvo apdovanotas 1997 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu.
2) Kunigas Petras Venckus (1908–1996) tarnavo įvairiose parapijose, tačiau dėl meilės Tėvynei ir pagalbos žmonėms nuo 1949 iki 1956 metų buvo įkalintas sovietiniame lageryje Sibire netoli Kamčiatkos. Grįžęs atgavo sveikatą ir kunigavo įvairiose parapijose, tačiau savo gyvenimo saulėlydį praleido čia, Lauko Sodoje, prakunigavęs 62 metus. Per jo laidotuves buvo pasakyta, kad žmonės jį pažino kaip neišsenkamos giedros dvasios kunigą, kuris sunkiomis gyvenimo valandomis ne tik nepalūžo, bet ir palaikė savyje bei aplinkoje pasitikėjimą Dievu ir geresnio gyvenimo viltį.
3) Vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008) Lauko Sodoje klebonavo 1962–1965 metais. Su nuotykiais jis šiferiu uždengė bažnyčios stogą. Šiferio galėjo nusipirkti tik tie, kurie priduos bulves. Klebonas paprašė žmonių aukoti… bulvėmis. Jas pridavusi parapija įsigijo šiferio, bet rajono valdžia uždraudė dengti bažnyčią, o šiferį liepė atiduoti mokyklai. Tuomet klebonas sugalvojo tokią išdaigą: sekmadienį, kai rajono valdžia nedirba, prie bažnyčios atvyko brigada darbininkų ir per dieną uždengė stogą, o klebonas apsimetė nieko apie tai nežinojęs…
Po homilijos buvo giedama Visų Šventųjų litanija, o vyskupas, nusiėmęs arnotą ir apsijuosęs prijuoste, šventuoju aliejumi (chrizma) įtrynė altoriaus mensą, prieš tai išliejęs aliejų penkiose altoriaus vietose. Tai simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas. Po to altorius buvo smilkomas, uždengtas balta drobule ir papuoštas žvakėmis bei gėlėmis.
Po šv. Mišių ganytojas apdovanojo Lauko Sodos, Žarėnų ir Ryškėnų tikinčiųjų bendruomenių atstovus šv. Justino, Telšių vyskupijos patrono, medaliu. Geradariams klebonas Vaidas Buivydas įteikė popiežiaus Leono XIV palaiminimus, skirtus Telšių vyskupijos šimtmečio proga.
Išėję iš bažnyčios tikintieji stabtelėjo maldai prie buvusių dvasinių ganytojų kapų, o po to bendrystę tęsė bendruomenės salėje.
Telšių vyskupijos kurijos inf.


