Tvir­tas ver­ty­bių pa­ma­tas – lais­vė kur­ti atei­tį

Va­sa­rio 16-oji – vie­na svar­biau­sių da­tų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je, pri­me­nan­ti mums apie lais­vę ir tau­tos stip­ry­bę.

Šią ypa­tin­gą die­ną Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je sa­vo gim­ta­die­nį šven­čia 132 gy­ven­to­jai, tarp jų – vers­li­nin­kas, už­da­ro­sios ak­ci­nės bend­ro­vės „Do­mi­dė­ja“ va­do­vas Do­vy­das Čes­naus­kis. Va­sa­rio 16-ąją jis pa­si­tiks 40 me­tų ju­bi­lie­jų.

„Ši die­na man pri­me­na, kad lais­vė, kaip ir bran­da, nė­ra duo­ty­bė, ją rei­kia puo­se­lė­ti kas­die­niais dar­bais“, – gim­ta­die­nio iš­va­ka­rė­se kal­bė­jo D. Čes­naus­kis.

Kvie­čia­me jį at­vi­ro po­kal­bio.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Šie­met mi­ni­te 40 me­tų ju­bi­lie­jų, gi­mė­te ypa­tin­gą Lie­tu­vai die­ną – Va­sa­rio 16-ąją. Ką Jums reiš­kia ši da­ta?

– Gim­ti Va­sa­rio 16-ąją man vi­sa­da at­ro­dė ne tik gra­žus su­ta­pi­mas, bet ir sa­vo­tiš­ka do­va­na bei įsi­pa­rei­go­ji­mas. Au­gant šis ry­šys su vals­ty­bės gim­ta­die­niu tik stip­rė­jo – tai die­na, kai as­me­ni­nis džiaugs­mas su­si­pi­na su bend­ru pa­si­di­džia­vi­mu sa­vo ša­li­mi. Va­sa­rio 16-oji man pri­me­na, kad lais­vė, kaip ir bran­da, nė­ra duo­ty­bė, ją rei­kia puo­se­lė­ti kas­die­niais dar­bais. Šis sim­bo­liš­kas ry­šys na­tū­ra­liai ska­ti­na pa­trio­tiš­ku­mą ir tvir­tą ti­kė­ji­mą mū­sų vals­ty­bės atei­ti­mi. Tai nė­ra tik skam­būs žo­džiai – tai ver­ty­bių pa­ma­tas, ku­rį sten­giuo­si per­duo­ti sa­vo vai­kams ir ku­riuo va­do­vau­juo­si bend­rau­da­mas su ap­lin­ki­niais.

Man, kaip tel­šiš­kiui ir vers­li­nin­kui, 40-me­tis su­tam­pa su su­pra­ti­mu, kad sa­vo sėk­mę ku­ria­me pa­tys, o stip­ri vals­ty­bė pra­si­de­da nuo kiek­vie­no iš mū­sų at­sa­ko­my­bės.

– Ar vai­kys­tė­je jau­tė­te, kad gi­mi­mo die­na su­tam­pa su vals­ty­bės šven­te?

– Ži­no­ma, tą ju­tau nuo ma­žens. Mies­tas vi­sa­da bū­da­vo pa­si­puo­šęs, vyk­da­vo ofi­cia­lūs mi­nė­ji­mai, o vė­lia­vų iš­kė­li­mas su­teik­da­vo die­nai iš­kil­min­gu­mo. Be abe­jo, vai­kys­tė­je la­bai džiu­gin­da­vo ir tai, kad ši die­na bū­da­vo lais­va – ne­rei­kė­da­vo ei­ti į mo­kyk­lą, tad šven­ti­nis jaus­mas bū­da­vo dar stip­res­nis.

– Pa­si­da­lin­ki­te min­ti­mis apie Lie­tu­vą, pi­lie­tiš­ku­mą, at­sa­ko­my­bę.

– Lie­tu­va man – tai pir­miau­sia žmo­nės ir mū­sų pa­čių ku­ria­mas ry­šys su vie­ta, ku­rio­je gy­ve­na­me. Pi­lie­tiš­ku­mą su­pran­tu ne kaip teo­ri­ją, o kaip rea­lius dar­bus. Man, kaip pro­jek­ta­vi­mo įmo­nės va­do­vui ir tel­šiš­kiui, tai reiš­kia at­sa­ko­my­bę už tai, ko­kius Tel­šius ku­ria­me šian­dien ir ko­kius juos pa­lik­si­me atei­ties kar­toms. At­sa­ko­my­bė pra­si­de­da nuo są­ži­nin­go po­žiū­rio į sa­vo dar­bą, bend­ruo­me­nę ir ap­lin­ką. Su­lau­kęs 40-ies, dar aiš­kiau su­pran­tu, kad vals­ty­bė stip­rė­ja ta­da, kai kiek­vie­nas iš mū­sų pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už sa­vo kraš­tą. Tą mei­lę Lie­tu­vai ir Tel­šiams sten­giuo­si ro­dy­ti pa­vyz­džiu, o ne žo­džiais.

– Kuo Jums svar­bus kiek­vie­nas gy­ve­ni­mo de­šimt­me­tis? Ku­ris lai­ko­tar­pis bu­vo ryš­kiau­sias?

– Kiek­vie­nas de­šimt­me­tis for­muo­ja mus kaip as­me­ny­bes.

Pir­ma­sis – tai vai­kys­tė, kai ver­ty­bių pa­grin­dą gau­na­me iš pa­čios ar­ti­miau­sios ap­lin­kos.

Ant­ra­sis de­šimt­me­tis – paaug­lys­tė ir stu­di­jų me­tai, įtrau­kia drau­gus, mo­ky­to­jus, dės­ty­to­jus – bū­tent ta­da pra­si­de­da są­mo­nin­gas as­me­ny­bės pa­si­rin­ki­mo ke­lias.

Tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je jau pra­de­di kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, šei­mą ir įgy­ta pa­tir­ti­mi da­lin­tis su vai­kais.

Na, o ket­vir­ta­sis man aso­ci­juo­ja­si su sta­bi­lu­mu, pa­tir­ties kau­pi­mu ir šei­mos au­gi­mu.

Man ryš­kiau­sias bu­vo tre­čia­sis de­šimt­me­tis. Tai bu­vo di­džiau­sių virs­mų ir po­ky­čių lai­kas, pa­rei­ka­la­vęs dau­giau­siai ener­gi­jos ir spren­di­mų, ku­rie pa­dė­jo pa­ma­tą tam, kas esu šian­dien.

– Jei rei­kė­tų su­gal­vo­ti šū­kį sa­vo 40-me­čiui – koks jis bū­tų?

– Tvir­tas ver­ty­bių pa­ma­tas – lais­vė kur­ti atei­tį!

– Kas Jus la­biau­siai pa­lai­ko gy­ve­ni­me ir veik­lo­je?

– Ma­no di­džiau­sias rams­tis ir va­rik­lis yra šei­ma bei ar­ti­miau­si žmo­nės. Jų pa­lai­ky­mas man yra svar­biau­sias. Taip pat gy­ve­ni­me ir veik­lo­je ma­ne stip­ri­na ti­kė­ji­mas – tiek tuo, ką da­rau, tiek pa­ma­ti­ne ver­ty­bių sis­te­ma. Tai su­tei­kia už­tik­rin­tu­mo prii­mant spren­di­mus ir ju­dant į prie­kį.

– Esa­te tel­šiš­kis. Šian­dien ne­ma­žai jau­nų žmo­nių ren­ka­si did­mies­čius ar emig­ra­ci­ją, o Jūs li­ko­te gim­ta­ja­me mies­te. Ko­dėl?

– Nors stu­di­juo­da­mas Vil­niu­je tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­žin­ti sos­ti­nės gy­ve­ni­mą, vi­di­nis no­ras grįž­ti į Že­mai­ti­jos sos­ti­nę bu­vo stip­res­nis. Did­mies­čio triukš­mas, sku­ba ir gam­tos trū­ku­mas ma­nęs nie­ka­da ne­trau­kė taip, kaip gim­tie­ji Tel­šiai. Man vi­sa­da no­rė­jo­si gy­ven­ti ten, kur tem­pas lė­tes­nis, o ap­lin­ka – ar­ti­mes­nė šir­džiai. Čia, Tel­šiuo­se, ma­ne su­pa sa­vi žmo­nės, že­mai­tiš­ka dva­sia ir gam­ta, ku­ri su­tei­kia ra­my­bės. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad kur­ti sa­vo atei­tį ir sėk­min­gą vers­lą ga­li­ma ne tik did­mies­čiuo­se, bet ir sa­vo gim­ti­nė­je, jei tik tu­ri aiš­kų tiks­lą ir ver­ty­bių pa­ma­tą.

– Ką Jums reiš­kia Tel­šiai – ar tai tik gim­ta­sis mies­tas, ar dau­giau? Ką Tel­šiai tu­ri to­kio, ko ne­ra­si­me di­džiuo­siuo­se mū­sų mies­tuo­se?

– Tel­šiai man yra kur kas dau­giau nei gim­ta­sis mies­tas – tai na­mai ir sa­vo­tiš­ka ra­my­bės oa­zė. Di­die­ji mies­tai tu­ri sa­vo di­na­mi­ką, bet Tel­šiai tu­ri tai, ko ne­ra­si­me nie­kur ki­tur: uni­ka­lų ry­šį su gam­ta pa­čia­me mies­to cent­re. Mū­sų eže­ras ir gra­žiai su­tvar­ky­tos jo pa­kran­tės yra tai, kuo aš, kaip tel­šiš­kis ir kaip pro­jek­tuo­to­jas, nuo­šir­džiai ža­viuo­si. Tai erd­vė, ku­ri mies­tui su­tei­kia kvė­pa­vi­mo, es­te­ti­nio vien­ti­su­mo ir iš­skir­ti­nu­mo, ku­rio ne­ra­si jo­kia­me did­mies­ty­je. Čia ne­ra­si­me sos­ti­nei bū­din­go ano­ni­miš­ku­mo – Tel­šiuo­se kiek­vie­nas kam­pas sa­vas ir pa­žįs­ta­mas. Tas sau­gu­mo jaus­mas, že­mai­tiš­ka dva­sia ir ga­li­my­bė dirb­ti to­kio­je gra­žio­je ap­lin­ko­je yra di­džiau­sia pri­vi­le­gi­ja.

– Tel­šiuo­se įkū­rė­te sa­vo įmo­nę. Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

– Ma­no vers­lo pra­džia bu­vo ga­na anks­ty­va ir in­ten­sy­vi. Dirb­ti pa­gal pro­fe­si­ją pra­dė­jau dar ant­ra­me stu­di­jų kur­se: die­no­mis lan­ky­da­vau pa­skai­tas, o po jų sės­da­vau prie pro­jek­tų. Ket­vir­ta­ja­me kur­se, ve­da­mas jau­nat­viš­ko mak­si­ma­liz­mo, nu­spren­džiau ženg­ti drą­sų žings­nį – įsteig­ti sa­vo įmo­nę. Ta­čiau ši įmo­nė man ne­bu­vo tiks­las pa­si­lik­ti sos­ti­nė­je. Prie­šin­gai – tai ta­po pa­grin­di­niu im­pul­su ir tvir­tu pa­ma­tu grįž­ti į gim­tuo­sius Tel­šius. No­rė­jau sa­vo ži­nias ir ener­gi­ją rea­li­zuo­ti ten, kur ma­no šak­nys. Tad bai­gęs stu­di­jas jau tu­rė­jau ne tik dip­lo­mą, bet ir vei­kian­čią veik­lą, ku­rią sėk­min­gai par­si­ga­be­nau na­mo į Že­mai­ti­jos sos­ti­nę.

– Ar leng­va šian­dien vers­lą vys­ty­ti Tel­šiuo­se? Kaip lai­ko­si jū­sų įmo­nė?

– Šian­dien mū­sų veik­la jau se­niai per­žen­gė Tel­šių ri­bas – pro­jek­tuo­ja­me ob­jek­tus vi­so­je Va­ka­rų Lie­tu­vo­je, taip pat tu­ri­me at­sto­vy­bę Klai­pė­do­je. Vers­lo vys­ty­mas re­gio­ne tu­ri sa­vų iš­šū­kių, ta­čiau šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia sėk­min­gai dirb­ti iš bet ku­rios vie­tos. Ži­no­ma, vers­lo ap­lin­ka nuo­lat kei­čia­si, to­dėl sten­gia­mės iš­lik­ti lanks­tūs, nuo­lat pri­si­tai­ky­ti ir ju­dė­ti pir­myn. Šian­dien sa­vo ko­man­da, at­lik­tais dar­bais ir pa­si­rink­ta kryp­ti­mi tik­rai džiau­giuo­si. Žvelg­da­mas į atei­tį esu op­ti­mis­tas – ti­kiu, kad su to­kiu po­žiū­riu ir įdir­biu sėk­min­gai aug­si­me ir to­liau.

– Jū­sų pa­grin­di­nė įmo­nės veik­la – pro­jek­ta­vi­mo dar­bai? Ko­kiais ob­jek­tais ar pro­jek­tais la­biau­siai di­džiuo­ja­tės?

– Taip, pro­jek­ta­vi­mas yra pa­grin­di­nė mū­sų veik­los sri­tis. Nors per tiek me­tų įgy­ven­di­no­me daug pro­jek­tų, la­biau­siai di­džiuo­juo­si tais pro­jek­tais, ku­rie tie­sio­giai kei­čia žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę ir da­ro juos lai­min­ges­nius. Nes­var­bu, ar tai bū­tų jau­kūs na­mai šei­mai, ar vi­suo­me­ni­nė erd­vė bend­ruo­me­nei – di­džiau­sią pro­fe­si­nį pa­si­ten­ki­ni­mą jau­čiu ta­da, kai ma­tau, kaip mū­sų su­pro­jek­tuo­ta vi­zi­ja tam­pa rea­ly­be, ku­rio­je žmo­nės jau­čia­si ge­rai. Ma­nau, kad ar­chi­tek­tū­ra ir pro­jek­ta­vi­mas pir­miau­sia tu­ri tar­nau­ti žmo­gui, tad to­kie sėk­min­gi „gy­vi“ pa­vyz­džiai man yra pa­ts di­džiau­sias įver­ti­ni­mas.

– Ar se­ka­te po­li­ti­kos nau­jie­nas mū­sų mies­te? Anks­čiau bu­vo­te ak­ty­vus po­li­ti­ko­je. Ar neat­me­ta­te ga­li­my­bės atei­ty­je į po­li­ti­ką su­grįž­ti? O gal šis eta­pas jau praei­tas?

– Tik grį­žęs po stu­di­jų į Tel­šius, bu­vau ku­pi­nas mak­si­ma­liz­mo ir la­bai ak­ty­viai įsi­trau­kiau į vi­suo­me­ni­nį bei po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą – net bu­vau iš­rink­tas į Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą. Ta­čiau da­bar, žvelg­da­mas at­gal, su­pran­tu, kad tuo­met į dau­ge­lį pro­ce­sų žiū­rė­jau gal­būt kiek per nai­viai. Rei­kė­jo lai­ko su­bręs­ti ir su­kaup­ti gy­ve­ni­mo pa­tir­ties. To­dėl priė­miau spren­di­mą ku­riam lai­kui at­si­trauk­ti ir vi­są dė­me­sį su­telk­ti į pro­fe­si­nę veik­lą ir šei­mą. Tai lei­do man užaug­ti kaip vers­li­nin­kui ir kaip žmo­gui. Ar šis eta­pas praei­tas? Sa­ko­ma, nie­ka­da ne­sa­kyk „nie­ka­da“. Jei atei­ty­je su­si­klos­tys tin­ka­mos ap­lin­ky­bės ir jau­siu, kad sa­vo ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi ga­liu duo­ti rea­lios nau­dos mū­sų kraš­tui – ga­li­my­bės su­grįž­ti į ak­ty­vią po­li­ti­ką neat­me­tu.