Rašydama apie 1973 m. gruodžio mėnesį įvykusią lėktuvo katastrofą straipsnyje „Gydytojų lėktuvo“ katastrofoje žuvo ir mūsų kraštietė“ („Santarvė“, 2026-04-17), tikėjausi, kad atsilieps ką nors apie tai girdėję žmonės.
Tų metų gruodžio 16 d. netoli Maskvos nukrito lėktuvas ir žuvo visi juo skridę keleiviai bei įgula, kaip rašoma, – iš viso 51 žmogus.
Vėliau ši tragedija buvo pavadinta gydytojų lėktuvo katastrofa, nes žuvo 4 garsūs Lietuvos gydytojai pediatrai, tarp jų – ir iš Mažeikių kilusi Ona Švažaitė-Surplienė.
Galvojau, kad atsiras žmonių, jei ne tiesiogiai, tai iš pažįstamų, artimųjų girdėję apie O. Švažaitę, juk ji garsių menininkų – Jono ir Kazio Švažų – sesuo.
Atsiliepė Vida Smilgienė, kurios mama Malvina Dargytė-Maziliauskienė (1922–1989) su O. Švažaite-Surpliene buvo pusseserės, nes O. Švažaitės ir M. Maziliauskienės mamos – seserys.
Skirtingi pusseserių likimai
Kalbėdama V. Smilgienė O. Švažaitę-Surplienę vadino mažybiniu vardu – Onutė.
Moteris pasakojo, kad jai pačiai gydytojos pamatyti neteko, neatsimenanti, kad ir mama Malvina būtų dalyvavusi laidotuvėse.
Pašnekovė pasakojo, kad laiškuose, gydytojos rašytuose mamai, jaučiama didelė parama ir Malvinos palaikymas. Mat šios gyvenimas nebuvo lengvas. Vilniuje ji baigė medicinos mokyklą ir dirbo medicinos sesele pas žymų chirurgą, rodos, pavarde Katilius. Per karą dirbo dvejus metus, iki 1944 m.
Artėjant frontui tėvai ėmė raginti Malviną grįžti į Mažeikius. Jie gyveno netoli Laižuvos. Seneliai, pagal tuos laikus, buvo nemaži ūkininkai – turėjo 30 ha žemės. Tad 1949 m. visa šeima ištremiama į Sibirą, Irkutsko sritį, kartu – ir Malvina. Ten, Sibire, gimė ir Vida (1951).
Į Lietuvą jie grįžo 1958 m., bet iš pradžių nebuvo leidžiama gyventi Mažeikiuose. Porą metų gyveno kaime.
Ona Surplienė stengėsi padėti
Malvinos įgyto mokslo dokumentai negaliojo. Įsidarbinti ligoninėje, matyt, buvo nelengva, bet O. Surplienė, galima spėti, labai stengėsi padėti.
Laiške pusseserei (jų išsaugota trys) rašoma: „<…> noriu pasakyti, kad kalbėjau su Mažeikių ligoninės vyr. gydytoju ir jis žadėjo Tave po Naujųjų metų įdarbinti. Sesers pa-reigose įdarbinti Mažeikių mieste jis bijo, o kur nors kaimo apylinkėse gali. Susitarėme, kad Mažeikiuose įdarbins kol kas sanitare, o kai tik pradėsi mokytis (žodis neįskaitomas) felčerių mokykloje, jis tuoj perves dirbti seserimi.“
Galima suprasti gydytojo poziciją, nes laiškas rašomas 1960 m. gruodžio 25 d., t. y. praėjus vos dvejiems metams, kai šeima grįžo iš tremties.
Tame pačiame laiške minima: „Dėl mokslo taip pat esu susitarusi su Kauno mokyklos direktoriumi Ryškumi, jis pažadėjo padėti įstoti.“
Vienas laiškas pasirašytas be datos, tad neaišku, ar ne jis buvo pirmas, mat jame – tas pats rūpinimasis pusseserės įdarbinimu: „Buvau užėjusi į Raudonojo Kryžiaus Draugiją pas d-rę Grybauskienę, žadėjo stengtis padėti ir liepė Tau skubiai jos vardu atsiųsti pareiškimą.“
Laiške patariama, kaip rašyti pareiškimą (prašymą – R. Ž.): kaip pagrindinį motyvą nurodyti amžių, o tuo metu Malvina dirbo Mažeikių ligoninėje seserimi šeimininke.
Akivaizdu, jog O. Švažaitė-Surplienė rūpinosi, kad pusseserė įgytų reikiamus dokumentus ir galėtų dirbti kvalifikuotą darbą. Ji suorganizavo, kad Mažeikiuose vyktų dvejų metų kursai, kuriuos lankė ir daugiau moterų.
Laiškuose – rūpinimasis kitais
Pati V. Smilgienė prisimena vadovėlius, kuriuos skaitydavo mama vakarais, nes dienomis dirbo. Kursus baigė gerai, nes ir medicinos mokyklą buvo baigusi gerais įvertinimais. Tada iš pradžių dirbo vaikų skyriuje, vėliau – vidaus ligų skyriuje.
Sunku pasakyti, kaip pavyko išvengti tremties klausimo, kiek turėjo stengtis O. Švažaitė-Surplienė, kurios dėka ir M. Maziliauskienė, ir kitos moterys įgijo medicinos seserų kvalifikaciją.
Laiškuose žinoma pediatrė palyginti mažai rašo apie save, daugiausia rūpinamasi pusseserės situacija: „Aš Tavo reikalą sutvarkiau, sakė, kad esi priimta į kursus. Tai sėkmės Tau mokytis ir vėl tapti gera med. sesele, ir būtinai operacine (žinoma, jei benorėsi).“
Tame pačiame laiške (data – 1962.XII.26) išsakomas supratimas dėl didelio krūvio, nes ir darbas, ir namai, ir mokslas. Taip pat klausiama apie gydytoją Cucėnienę: „Man labai įdomu, kaip ten gyd. Cucėnienei einasi su tuo jos vyru, turbūt, vargsta.“
Šitame laiške yra šiek tiek daugiau asmeniškų dalykų – rašo apie tris savo vaikus. Verta dėmesio ir tai, kad du laiškai rašyti per Kalėdas (vienas – gruodžio 25 d., kitas – 26 d.), tačiau sveikinimai – Naujųjų metų proga.
Iš mokytojos prisiminimų
V. Smilgienė mažai prisiminė mamos pusseserę ir jos tėvus Švažus. Tik vis minėjo Onutės gerumą.
Apie tai kalbėjo ir a. a. mokytoja lituanistė Regina Pocienė „Būtojo laiko mokytojai ir mokiniai“ (Santarvė“, 2021-11-05), nes ją, Vilniaus universiteto studentę, karo metais į mažą kambarėlį priėmė gyventi O. Švažaitė.
Mokytoja teigė, kad Švažai gyveno neturtingai, nedideliame namelyje, tėvas dirbo geležinkelio iešmininku. Tačiau visi vaikai įgijo mokslą.
R. Pocienės teigimu, jos beveik bendrametė O. Švažaitė iš pradžių pasirinko lituanistikos studijas, bet uždarius universitetą perėjo į mediciną. Kad ir kaip ten buvo, seni laikai, kas bepaliudys. (Beje, tame tekste yra klaida – dėl lėktuvo katastrofos laiko ir vietos, bet taip sakė pašnekovė R. Pocienė, o patikslinti tuomet nebuvo tokių galimybių kaip dabar.)
V. Smilgienė pasakojo, kad pas tėvus Švažus su močiute ar mama ji buvo apsilankiusi, gyveno jie gal pora kilometrų už Mažeikių nedideliame name. Kur Onutės tėvai palaidoti, neatsimenanti: gal Laižuvoje ar Viekšniuose. Seniau į tolimesnes kapines neveždavo.
„Visi virto pelenais…“
Kaip Onutei sekėsi mokslai, V. Smilgienė taip pat savo mamos neklaususi, be to, jos ir mokėsi skirtingose mokyklose – Malvina baigė mokyklą Viekšniuose.
Vida negalėjo pasakyti, ir kas buvo Surplienės vyras. Jo vardas veikiausiai Mečislovas.
Abi su V. Smilgiene svarstėme, kodėl daug informacijos pateikiama apie tris kitus žuvusius gydytojus, o apie O. Surplienę – mažai.
Gal todėl, kad ji buvo tuometės sveikatos ministerijos pediatrė? Daug naršydama internete, youtube radau filmą „Visi virto pelenais: šiurpi Lietuvos pediatrų gyvybes nusinešusi aviakatostrofa“. Filmo pabaigoje medicinos mokslų daktarė Aldona Rainytė (1931), mokslininkė, gydytoja pediatrė, tremtinė, visuomenininkė, sakė, kad su O. Surpliene ji susidraugavo dar studijuodama aspirantūroje, nors tarp jų – 11 metų skirtumas.
A. Rainytė paminėjo, kad tų metų gruodžio 15 d. Panevėžyje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir ji, gyveno viename kambaryje su O. Surpliene. Vakare konferencijos dalyviams buvo rodomas Juozo Miltinio spektaklis „Mirties šokis“ pagal Augusto Strindbergo pjesę, kuris tapo pranašišku ženklu…
Trijų gydytojų laidotuvių nuotrauką galima rasti internete, nors rašoma, kad visų palaikai buvo kremuoti. O. Surplienės urną atsiėmė jos brolis dailininkas Jonas Švažas.
Roma ŽILINSKIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
