Antradienio rytas Telšių katedroje pripildytas maldos ir tikėjimo. Prie Šv. Antano altoriaus susirinkę tikintieji, kaip ir kiekvieną antradienį, prašo Dievo malonių ir globos.
Šiose pamaldose kartu su žmona ir mažąja dukrele meldžiasi ir naujasis Telšių vyskupijos jaunimo centro vadovas Marius Mirončikas – žmogus, kuriam patikėta lydėti jaunus žmones tikėjimo, bendrystės ir prasmingų atradimų keliu.
Su Mariumi kalbamės apie jo asmeninį tikėjimo kelią, gyvenimą pakeitusius pasirinkimus, Jaunimo centro ateitį ir tai, kokią Bažnyčią jis norėtų matyti žengiančią į antrąjį Telšių vyskupijos šimtmetį.
Aurelija SERVIENĖ
– Mariau, ar augote tikinčioje šeimoje?
– Nebuvo taip, kad būčiau augęs labai pamaldžioje šeimoje. Abu mano seneliai buvo tikintys. Man pasakojo, kad tikintis buvo ir mano tėtis, tačiau aš jo nepažinojau – jis iškeliavo amžinybėn, kai aš tik ruošiausi ateiti į šį pasaulį.
Tikėjimą sąmoningai atradau pats maždaug prieš dešimt metų. Dievas suteikė malonę pažvelgti į save ir pamatyti savo puikybę. Anksčiau į tikėjimą žvelgiau skeptiškai, buvau didelis Bažnyčios kritikas, mėgau ginčytis. Galvodavau: „Ką aš blogo padariau? Juk nieko bloga nedarau.“ Manau, kad taip svarsto daugybė žmonių.
Tačiau Dievas leido suprasti, jog ir aš turiu nemažai dėmelių.
– Ar tada ir prasidėjo Jūsų sugrįžimas į Bažnyčią?
– Taip, tada prisiminiau Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą ir tai, kad egzistuoja išpažintis, kurios buvau neregėjęs daugybę metų.
Nusprendžiau jai rimtai pasiruošti. Uoliai mokiausi, užsirašiau daug savo nuodėmių. Tam dideliam, išpuikusiam ir kartais arogantiškam vyrui reikėjo truputį nusileisti ant žemės.
Tuo metu gyvenau ir dirbau Vilniuje. Išpažinties nuvykau į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Atėjau prieš šv. Mišias, laukiau kunigo ar brolio vienuolio, tačiau niekas nepasirodė. Buvau įdėjęs tiek daug pastangų, todėl teko suklusti, ar tikrai noriu eiti šiuo keliu?
Sugrįžau antrą kartą. Labai jaudinausi. Kai atėjo brolis vienuolis, kojos tiesiog drebėjo. Atlikau išpažintį ir priėmiau Komuniją.
Tuo metu apie Jėzų Kristų dar nedaug ką supratau, bet pajutau palengvėjimą ir vidinį gėrį. Supratau, kaip gera eiti tiesiu keliu ir pripažinti savo nuodėmingumą. Per šv. Mišias žmonėms linkint ramybės, pajutau, kad tai ir yra mano ramybės kelias. Nuo tada pradėjau juo eiti.
– Kaip keitėsi Jūsų gyvenimas?
– Pradėjau kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią, daug skaityti. Atradau daugybę autoritetų, kurie tapo mano pavyzdžiu. Pamačiau, kad tikėjimas buvo labai svarbi jų gyvenimo dalis.
Bažnyčia natūraliai tapo ir mano gyvenimo dalimi. Tuo pat metu puikiai sekėsi profesinė karjera. Dirbau IT įmonėje, iš specialisto tapau vadovu, augo mano vadovaujamas skyrius. Atrodė, kad viskas klostosi idealiai.
Įmonė suteikė man daug galimybių tobulėti. Dalyvavau įvairiuose mokymuose, vadovų akademijoje. Ten naujai atradau dalykus, kurių anksčiau nevertinau Bažnyčioje. Vienas jų – išpažintis.
Mano minimuose mokymuose buvo sakoma: nors esi vadovas, pirmiausia turi augti kaip žmogus, pažinti save ir pripažinti klaidas. Tačiau lygiai apie tą patį kalba ir Bažnyčia. Ji šiuos dalykus dalija nemokamai – tereikia ateiti ir pasiimti.
Bažnyčią kartais laikome seniena, nes nesugebame atrakinti jos lobyno. Vadovų kursuose už nemažus pinigus mokomės susidėlioti save ir savo gyvenimą, o Bažnyčia tai duoda veltui. Pradėjau matyti, kokių „turtų“ ji siūlo. Tai įspūdinga, tik reikia žvelgti platesniu žvilgsniu. Anksčiau problema buvo manyje – aš viso to tiesiog nemačiau.
– Kada pradėjote svarstyti apie kitokią gyvenimo kryptį?
– Vadovų akademijoje su keliais kolegomis reguliariai susitikdavome, aptardavome tikslus ir padėdavome vieni kitiems jų siekti.
Prieš porą metų iškėlėme klausimą: „Kokia yra tavo gyvenimo misija?“ Pradėjau ieškoti atsakymo. Mintimis grįžau į praeitį ir prisiminiau veiklas, per kurias jausdavausi geriausiai, turėdavau daugiausia energijos ir noro veikti.
Prisiminiau stovyklas. Joms aukodavau savo atostogas, mokėdavau pinigus, nemiegodavau naktimis, tačiau jaučiausi laimingas. Tada užrašiau žodžius: „Dorų žmonių ugdymas.“
Supratau, kad mano gyvenimas jau bus kitoks ir kad tai, ko iki tol siekiau, nebuvo tikrasis mano kelias.
– Išsikėlėte sau tikslą – dorų žmonių ugdymas. Kokią veiklą tada įsivaizdavote?
– Labai paprastai sau pasakiau: „Būsiu tikybos mokytojas.“
Tuo metu priklausiau Lietuvos šaulių sąjungai. Per vienas šaulių pratybas gavau kontaktus ir netrukus įstojau į religinio švietimo magistrantūros programą. Anksčiau buvau baigęs ekonomikos studijas.
Derinau darbą su mokslais, tačiau galvoje nuolat sukosi mintis apie tikybos mokytojo darbą.
– Kaip Jūsų šeimos gyvenime atsirado Žemaitija?
– Su žmona buvome įsikūrę Vilniaus pakraštyje, žalumos apsuptyje, šalia miško. Bet Vilnius mums nebuvo prioritetas – ieškojome ramesnės vietos.
Žvalgėmės šventose vietose Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje, Varniuose, tačiau niekas neatrodė skirta mums. Lankydamiesi Raudėnuose, mano senelių tėviškėje, išėję iš bažnyčios praėjome pro seną šimtametę kleboniją. Pastatas buvo apleistas, stogas gerokai pasviręs. Tada kilo mintis: „O kas, jeigu mes čia apsigyventume ir viską po truputį sutvarkytume?“
Panašu, kad Dievulis šį mūsų norą palaimino. Prieš trejus metus kleboniją įsigijome ir dabar pamažu ją tvarkome.
– Ar tuo metu jau galvojote apie darbą Telšių vyskupijoje?
– Apie Telšius beveik nieko nežinojau ir dirbti čia neplanavau. Buvau girdėjęs, kad Mažeikiuose ieško tikybos mokytojo. Galvodamas apie ateitį svarsčiau, kad nuo Raudėnų iki Mažeikių – apie šešiasdešimt kilometrų, maniau, kad kaip nors įveiksiu šį atstumą.
Tada buvau baigęs pirmuosius studijų metus, žmona laukėsi, mūsų gyvenime vyko didžiuliai pokyčiai. Vieną dieną Vilniuje dalyvavau „Žygyje už gyvybę“. Ten sužinojau, kad Telšių vyskupijos jaunimo centras ieško vadovo. Ši žinia mane sudomino. Pagalvojau, jeigu Dievas laimins, pabandysiu. Ir pasiūliau savo kandidatūrą. Netrukus aš palikau darbą IT įmonėje. Žinojau, kad negalėsiu vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių – šią pamoką jau buvau išmokęs iš ankstesnės patirties. Nusprendžiau visiškai atsidėti naujajai tarnystei.
Sprendimą persikelti į Telšius priėmiau drauge su žmona. Sausį, spaudžiant dideliems šalčiams ir gausiai sningant, atvykome į Telšius. Tai buvo didžiulis mūsų šeimos gyvenimo pokytis, tačiau kartu – daug džiaugsmo ir laimės kupina pradžia.
– Jūsų įvardyta misija – dorų žmonių ugdymas – pildosi. Kaip ją įgyvendinate dirbdamas su jaunimu?
– Tai labai kilni ir prasminga misija. Džiaugiuosi gavęs galimybę prie jos prisidėti. Noriu jaunimui duoti virvės galus, į kuriuos jis galėtų įsikibti – padėti pamatyti, pajusti ir atrasti.
Ši tarnystė sudėtinga, bet jeigu Dievas mane čia atvedė, vadinasi, ne veltui. Viešpats kviečia pasėti ir palikti. Sėjėjas nestovi prie kiekvienos sėklos ir nuolat netikrina, kaip ji auga. Jis sėja tikėdamasis, kad sėklos sudygs, suvešės ir duos derlių.
– Kokia Jūsų veikla Telšių vyskupijos jaunimo centre?
– Mano darbas neapsiriboja vien Telšiais. Man rūpi jaunimas Klaipėdoje, Mažeikiuose, Skuode, Tauragėje, Šilutėje, Šilalėje, Palangoje ir kitose vyskupijos vietose. Telšių vyskupija yra didelė, todėl ir mūsų veiklos laukas labai platus.
Pagrindinis mūsų tikslas ir misija – padėti kuo didesniam skaičiui jaunuolių tapti Kristaus mokiniais. Norime, kad jie pamatytų tikrąją Bažnyčios šviesą, meilę ir tiesą, o tai atradę savo noru toliau gilintų tikėjimą.
Jeigu dirbčiau tik viename mieste, galėčiau burti vietos jaunimą ir jį ugdyti. Tačiau dabar mano užduotis – visoje vyskupijoje telkti žmones, kurie dirba su jaunimu. Norėdamas sulaukti didžiausių vaisių, privalau padėti tiems, kurie kasdien lydi jaunus žmones. Taip galime pasiekti gerokai daugiau.
– Kokius tikslus sau keliate vadovaudamas Jaunimo centrui?
– Stengiuosi išsaugoti iki manęs centrui vadovavusios Gabrielės palikimą. Tai, kas yra vertinga ir iš tikrųjų veikia. Kartu norisi pasiūlyti ir naujų veiklų.
Spalio 8 d. 19 val. Telšiuose, Katedros a. 3, prasideda „Alfa“ kursas. Kviečiame visus atvykti ir „paragauti“.
Man atrodo, kad tai gali būti labai svarbi pradžia kalbant apie Bažnyčios mokymą ir pačią krikščionybės esmę. Tai nėra vien tradicija sekmadienį ateiti į bažnyčią. Reikia iš naujo atrasti, kas yra Kristus, koks yra mūsų tikėjimas, kaip jis susijęs su mūsų gyvenimu.
Pažvelgę į kitas parapijas, kuriose jau vyksta „Alfa“ kursai, matome nuostabių dalykų. Žmonės, atėję su įvairiomis savo gyvenimo problemomis, sužeistomis širdimis, priklausomybėmis, depresija, šeimų sunkumais, pradeda gyti, atranda bendruomenę, naujus santykius, kartais net atsiriboja nuo žalingų pažinčių.
Į „Alfa“ kursą ateina įvairių žmonių. Vyksta paskaita, po jos – diskusijos, pokalbiai, bendrystė. Ir ta bendrystė yra tikroji Bažnyčia, kurią mes kartais pamirštame.
Kartais matome labai niūrų parapijos gyvenimo vaizdą: ateinu sekmadienį į bažnyčią, ten kelios močiutės, sukalbame poterius ir visa kita. Bet jeigu žmogus nesupranta, kas yra tie poteriai, jeigu nesupranta, kad tai yra bendravimas su Dievu, žinoma, šv. Mišios jam gali atrodyti keistos ir neaiškios.
Galima galvoti: dar čia reikia klūpoti, skauda kelius ir visa kita. Bet kai pradedi pažinti, atrasti ir pajusti, supranti, kaip visa tai yra gražu ir gera.
Vienas iš „Alfa“ kurso uždavinių – ugdyti žmones, kurie galėtų dirbti su jaunimu. Tokių žmonių labai trūksta. O kaip keičiasi jaunas žmogus? Per santykį, per buvimą su juo.
– Koks šiuolaikinis jaunimas?
– Šiuolaikinis jaunimas yra labai įvairus. Kartais sutinku tokių jaunų žmonių, kad man belieka tik iš jų mokytis. Pasikalbi su kai kuriais ir supranti, kokie jie brandūs. Dievo palytėta išmintis kartais sklinda iš žmonių taip, kad suvoki, jog ne amžius nurodo žmogaus brandą.
Mes visi esame gimę norėdami gėrio. Bet pagundos veikia. Kartais gerus dalykus pradedame matyti kaip blogus, o blogus – kaip gerus.
Jaunam žmogui, gyvenančiam tokioje aplinkoje, kurioje daug „kreivų veidrodžių“, mokytis ir ugdytis yra labai sunku.
Todėl turime kabintis į Dievo ranką, nes vien savo jėgomis ne visada pajėgsime. Kartais manome, kad viską įveiksime patys, tačiau galiausiai skaudžiai krintame.
Dievas gali parodyti, kad net išbandymai nėra beprasmiai – iš jų galime mokytis ir augti.
– Ką Jums reiškia Telšių vyskupijos šimtmetis?
– Į Telšių vyskupiją atvykau tik prieš pusę metų, todėl dar tik susipažįstu su šiuo šimtmečiu. Perskaičiau Jo Ekscelencijos vyskupo knygą „100 įvykių vyskupijoje“ ir pamažu prisijaukinu šią vyskupiją.
Man nuostabu „pažinti“ vyskupus Justiną Staugaitį, Jurgį Matulaitį, Antaną Vaičių, Vincentą Borisevičių. Kokie tai buvo dideli žmonės…
Todėl man šis šimtmetis pirmiausia yra apie susipažinimą ir apie įėjimą į naują šimtmetį, kurį kuria paprasti žmonės – aš ir tu. Tęstinumas yra mažuose dalykuose, todėl kiekvienas yra svarbus. Gali būti, kad tavo užduotis yra labai maža, o gali būti, kad ji yra labai didelė. Ir tu jos dar net nežinai. Bet vieną dalyką žinau: jeigu Dievą pastatysi į pirmą vietą ir jo nepamesi, Dievas per tave duos šimteriopų vaisių.
Mano šimtmečio dalis būtų tokia, kad kuo daugiau atsirastų žmonių, kurie kuria. Nes Bažnyčia, parapijos nyksta, tikėjimo mažėja. Norisi, kad mes kuo greičiau vėl atsiverstume, kad būtų daugiau vienybės, daugiau supratimo vienas kitam, mažiau politikavimo, o daugiau tikėjimo.
Norisi, kad suprastume, jog mes vienas kitam esame broliai ir seserys. Tada suvoksime, kad būtent tai mus ir vienija. Tas kelias tikrai nebus lengvas. Bet jeigu norime, kad Telšiai būtų gražūs, reikia daugiau žmonių, kurie gyventų tiesoje ir meilėje.
Loading ...
