Nors teat­ras re­konst­ruo­ja­mas, kūry­bi­nis gy­ve­ni­mas ver­da

Tel­šių Že­maitės dra­mos teat­ras pra­de­da naują se­zoną, žiū­ro­vams ža­dantį prem­jerų, fes­ti­va­lių ir su­si­ti­kimų su įvai­rių žanrų kūrėjais. Nors teat­ro pa­tal­pos vis dar re­konst­ruo­ja­mos, o ko­lek­ty­vui ten­ka dirb­ti ne sa­vo erdvė­se, kūry­bi­nis gy­ve­ni­mas ne­sus­to­ja – ko­man­da prie pa­si­kei­tu­sio dar­bo rit­mo jau pri­si­taikė ir į naują se­zoną žen­gia dar­bin­gai bei su ge­ra nuo­tai­ka.

Apie nau­jo se­zo­no pra­džią, lau­kian­čias prem­je­ras, teat­ro ko­man­dos po­ky­čius, re­konst­ruk­ci­jos dar­bus ir tai, kokį teatrą norėtų ma­ty­ti atei­ty­je, kal­bamės su Že­maitės dra­mos teat­ro di­rek­to­riu­mi Dei­vi­du Ra­jun­čiu­mi.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

– Pir­miau­sia pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip vyks­ta Že­maitės dra­mos teat­ro re­konst­ruk­ci­jos dar­bai.

– Teat­ro re­konst­ruk­ci­jos dar­bai vyks­ta pa­gal nu­ma­ty­tus su­si­ta­ri­mus, pra­tęstas su­tar­tis dėl ran­gos darbų me­tu vyk­dytų ne­nu­ma­tytų darbų. CPVA to­kias sąly­gas pri­ėmė at­si­žvel­gu­si į fak­tiš­kai pa­teik­tus do­ku­men­tus, dar­bus ir lo­ka­li­nių sąmatų ana­lizę. Iš esmės ju­da­me pir­myn, žings­nis po žings­nio, ir ti­kimės, kad kuo grei­čiau galė­si­me turė­ti vi­siš­kai su­mon­tuotą įrangą ir at­nau­jintą visą tech­ninę bazę.

Džiu­gi­na tai, kad jau ma­to­me darbų pa­baigą, at­nau­jin­to teat­ro vi­ziją. Teat­ras taps mo­der­nes­nis, priei­na­mas įvai­rioms so­cia­linėms grupėms, vai­kams ir jau­ni­mui, lais­ves­nis sa­vo iš­raiš­kos prie­monė­mis. Ti­kiuo­si, kad į teatrą su­grįžę žiū­ro­vai įver­tins pa­to­gumą, ko­kybę, sti­lių ir, ži­no­ma, teat­ro tu­rinį, kurį kas­met au­gi­na­me dėl žiū­rovų.

– Kaip pra­de­da­te naują se­zoną? Ko­kios nuo­tai­kos, ko­kie iššū­kiai?

– Se­zo­no pra­džia teat­ra­lams vi­sa­da ir itin dar­bin­ga, ir džiaugs­min­ga, nes grįžta­me ir į ko­mandą, ir pas žiū­ro­vus. Did­žiau­sias iššū­kis kaip ir per­nai – dirb­ti ir vai­din­ti ne teat­ro erdvė­se. Ki­ta ver­tus, įpra­to­me, su­si­kūrėme nau­jus pro­ce­sus ir iki teat­ro ati­da­ry­mo, ti­kiu, ne­sklan­dumų ne­turė­si­me.

Kal­bant apie se­zo­no pla­nus, ru­denį pra­de­da­me, ma­no gal­va, itin aukš­ta na­ta: rugsė­jo 19 dieną žiū­ro­vai jau iš­vy­do prem­jerą „Sker­dy­nių die­vas“ (rež. B. Tse­re­dia­ni), ku­rios kūry­binę ko­mandą su­da­ro Lie­tu­vo­je ir už jos ribų ži­no­mi ak­to­riai – tai iš Tel­šių ki­lu­si Val­da Bič­kutė-Va­liu­kienė, poe­tas ir dra­ma­tur­gas Min­dau­gas Va­liu­kas, kūrėja Dai­va Ru­dytė, teat­ro ir ki­no ak­to­rius And­rius Pau­la­vi­čius (ne­se­niai grįžęs iš Ho­li­vu­do).

Šią prem­jerą pri­statė­me ir rugsė­jo 20-ąją kaip mūsų tra­di­ci­nio, jau 5-ojo teatrų fes­ti­va­lio „teat­RA­DI­MAI“ ati­da­ry­mo spek­taklį, o fes­ti­va­lio pro­gra­mo­je iš­vys­ti bus ga­li­ma iki de­šim­ties įvai­rių spek­tak­lių, tiek mūsų teat­re su­kurtų re­ži­sie­rių darbų, tiek ir ko­legų mėgėjų teatrų ko­lek­tyvų. Vėliau star­tuo­si­me su dar vie­nu fes­ti­va­liu, ku­ris bus orien­tuo­tas į šo­kio me­no mylė­to­jus – tai IV pro­fe­sio­na­laus šo­kio fes­ti­va­lis „ŠOK‘as“, ku­rio pro­gra­mo­je – įvai­rių žanrų ir sti­lių šo­kio teatrų ar tru­pių pa­si­ro­dy­mai. Me­tus už­baig­ti ar­ba nau­jus pra­dėti pla­nuo­ja­me su Lie­tu­vos kultū­ros ta­ry­bos fi­nan­suo­tu pro­jek­tu „Hen­ri­kas IV“.

Se­zo­nas turėtų tra­di­ciš­kai nu­džiu­gin­ti ir Tarp­tau­ti­ne teat­ro die­na (2027 m. ko­vo 27 d.), ku­riai vi­suo­met iš­lai­ko­me nau­jo spek­tak­lio pri­sta­ty­mo kon­ceptą ir tra­di­ci­ja ta­pu­sius pa­ger­bi­mus, o pa­va­sa­riui įpusė­jus ti­kimės teat­ro erd­vių ati­da­ry­mo ir da­lies naujų pa­sta­tymų, ku­rie šio­mis die­no­mis kaip tik ruo­šia­mi Lie­tu­vos kultū­ros ta­ry­bai fi­nan­sa­vi­mui už­si­tik­rin­ti.

– Ko­kių po­ky­čių šį se­zoną yra teat­ro ko­man­do­je?

– At­sis­vei­ki­no­me su ak­to­riu­mi Ro­lan­du Nor­ma­nu, ta­čiau ko­lek­tyvą pa­pildė rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos stra­tegė ir tech­ni­nis sce­nos dar­buo­to­jas.

Ak­to­rius ko­lek­tyvą pa­li­ko dėl as­me­ni­nių prie­žas­čių, o štai pa­ma­žu vyks­tan­tys struktū­ri­niai po­ky­čiai, ti­kiu, stip­ri­na or­ga­ni­za­ciją. Turė­da­mi mo­der­nią teat­ro struktūrą ir tin­kamą tu­rinį – to link ėjo­me visą ma­no ka­den­ciją – ga­li­me tikė­tis tap­ti re­gio­ni­niu teat­ru, ku­ris ap­tar­nau­ja ne tik Že­mai­tiją, bet ir Šiaurės va­karų Lie­tuvą.

Džiu­gu, kad ko­kybės pra­sme teat­ras ženk­liai paaugęs, ir tai pa­ro­do kūrėjai, ku­rie pas mus at­vyks­ta spek­tak­liams, pro­jek­tams, o vis didė­jan­tis su­si­domė­ji­mas sos­tinė­je ar ki­tuo­se Lie­tu­vos did­mies­čiuo­se tik įro­do, kad po tru­putį sto­ja­me į vieną gretą su did­žiųjų teatrų kūrėjais, me­ni­nin­kais, su­lau­kia­me žiū­rovų iš to­liau.

– Ko­kių ypa­tingų ren­gi­nių ar prem­jerų šia­me se­zo­ne žiū­ro­vams ne­va­lia pra­leis­ti?

– Prad­žio­je jau įvar­di­nau dvi prem­je­ras pa­gal pro­jek­tinį fi­nan­sa­vimą – tai „Sker­dy­nių die­vas“ ir „Hen­ri­kas IV“, ku­rių re­ži­sie­rius ir pro­jektų va­do­vas – Bad­ri Tse­re­dia­ni. Taip pat jau nuo pra­ėju­sio se­zo­no in­ten­sy­viai su mūsų teat­ro ak­to­rių mėgėjų tru­pe dir­ba vyr. re­ži­sie­rius Do­na­tas Ži­lins­kas, ku­ris ruo­šia 2027 me­tams dvi nau­jas prem­je­ras, ku­rių vie­na bus tik že­mai­tiš­kai kal­ban­čių ak­to­rių pa­sta­ty­mas.

Be jų, ga­liu iš­duo­ti pa­slaptį, jog dar pa­va­sarį re­pe­ti­ci­jas pra­dėju­si teat­ro vaikų ir jau­ni­mo stu­di­ja „Sa­vi“ ruo­šia­si prem­je­rai, ku­ri, re­ži­sierės Lai­mutės Po­ce­vi­čienės žod­žiais, bus itin jaut­ri, skaus­min­ga ir kar­tu is­to­riš­kai pra­smin­ga trem­ties is­to­ri­ja.

Tra­di­ciš­kai spek­tak­lius pri­sta­tys ir mūsų cho­reog­rafė Ina Le­vic­kienė, ku­rios pa­sta­ty­mai su­lau­kia vis dau­giau ir dau­giau mėgėjų me­no įver­ti­nimų.

Kiek­vie­nas pa­sta­ty­mas tu­ri sa­vo te­mas, tad išs­kir­ti vie­nos bend­ros jiems vi­siems ne­galė­čiau, ne­bent tik su­ras­čiau var­diklį – tai žmo­gus, jo san­ty­kis su pa­sau­liu, po­žiū­ris, mąsty­se­na, tikė­ji­mas, at­sa­ko­mybė ir vis­kas, kas yra kiek­vie­na­me iš mūsų, o spek­tak­liai yra prie­monė, ku­ri su­tei­kia mums ga­li­mybę pa­ma­ty­ti sa­ve iš ša­lies.

– Ko pa­linkė­tumė­te žiū­ro­vams pra­si­de­dant nau­jam teat­ro se­zo­nui?

– Ti­kiuo­si, kad teat­ras taps vie­ta, ku­rio­je kiek­vie­nas galės at­si­si­jo­ti grūdus nuo pelų. Kai kas­die­nybė­je esa­me nuo­lat ata­kuo­ja­mi ma­ža­reikš­mio tu­ri­nio gau­sa, me­la­gie­no­mis, pri­mes­tais ste­reo­ti­pais, lin­kiu, kad teat­re žiū­ro­vai pa­ma­tytų ir pa­jaustų tai, kas iš tiesų svar­bu, ne­vie­na­die­niš­ka, kas tu­ri iš­lie­kamąją vertę, ug­do, ska­ti­na kri­tinį mąstymą, stip­ri­na mus kaip as­me­ny­bes. Lin­kiu mums, teat­ro kūrėjams, kad žiū­ro­vams su­kur­tu­me erdvę pa­žin­ti, su­pras­ti ir pa­mil­ti aukš­tesnės kultū­ros ap­raiš­kas.