Vyresniojo amžiaus žmonės mena, kaip jų vaikystėje buvo laukiama atlaidų, kaip traukdavo net į tolimas parapijas, kad po šv. Mišių galėtų susitikti gimines, pažįstamus, kad galėtų susėdę prie stalo ar tiesiog ant žolės apie daug ką pakalbėti, pasidžiaugti ar pasiguosti. Užtekdavo kuklių vaišių – svarbiausia buvo galimybė apkabinti seniai matytus, išsiilgtus. Manome, kad šiandien taip skubant reikėtų tas gražias tradicijas susigrąžinti.
Jau antri metai, kai kuklioje Baltininkų koplyčioje švenčiami tituliniai šv. Brunono atlaidai. Daug kam nelengva, bet svarbu suvokti, kad nėra Dievo užmiršto žemės kampelio, kaip kartais žmonės mėgsta sakyti. Aukščiausiasis savo vaikus suranda visur, pasilenkia prie jų, apipila malonėmis. Dėl to Jis mums dar artimesnis.
Išaušo kovo 10-osios rytas – mūsų koplyčios atlaidų sekmadienis. Tos dienos šv. Mišioms aukoti buvo pasirinkta 13 val. Nuo seno tai buvo ypatingas sakralinis sumos laikas. Žmonės tądien rinkosi geru pusvalandžiu anksčiau, kad susikauptų, kad apmąstytų Kryžiaus kelio stočių prasmę, kančios slėpinį, kad giliau suvoktų savo gyvenimo sudėtingumą. Juk tikinčiam žmogui anapus mirties agonijos švyti viltinga Prisikėlimo šviesa. Nuoširdžiai dalyvavome šv. Mišių aukoje. Džiugu, kad į atlaidus atvyko ne tik Baltininkų ir gretimų kaimelių gyventojai, bet sulaukėme svečių ir iš Pavandenės parapijos. Ačiū Jums, kaimynai! Tikriausiai taip ir turi būti – juk ir Janapolės, ir Pavandenės parapijai vadovauja tas pats kunigas Tomas Domarkas, kurio jaunatviška energija, pareigingumu, vykdomais projektais, gražiais darbais ir sumanymais džiaugiamės visi. Klebonas pasidžiaugė gausiu susirinkusiųjų būriu, palinkėjo aktyviai dalyvauti kiekvienose mišiose, visiems padovanojo iš piligriminės kelionės parvežtų paveikslėlių.
Suderinus su Luokės kultūros centro direktore Maryte Beleckiene, Augenijos ir Tado Dungveckų iniciatyva sutvarkyta ir tikinčiųjų bendruomenės reikalams pritaikyta buvusi pradinukų klasė, kurioje nuo šiol vyks vaikų katechezės užsiėmimai, galės rinktis pabendrauti senjorai. Atrodo, kad klebono palinkėjimai – po šv. Mišių sekmadieniais neskubėti į namus, o susėdus prie kavos ar arbatos puodelio kaimyniškai pasikalbėti – gali tapti gražia tradicija.
Atlaidų dieną, pasibaigus šv. Mišioms, katechezės patalpos buvo pašventintos, o susirinkusiųjų laukė suneštinėmis vaišėmis nukrauti stalai, garavo arbata. Šiltai bendravo buvę kolegos, kaimynai. Kalboms ir prisiminimams nebuvo galo. Taip gera buvo kalbėti apie gražius dalykus, visi turėjo kuo pasidžiaugti, kam padėkoti. Dažnai kaimo žmonės prasmingus darbus dirba tyliai, nelaukdami pastebėjimo, įvertinimo, pagyrimo. Bet kai ateina tokia diena, kai norisi vienas kitam paspausti ranką, pasakyti ačiū, pasidžiaugti šalia esančiu, – irgi šaunu. Tikimės bendromis pastangomis pasidovanoti sau ne vieną gražų dvasingą renginį.
Loading ...
