Šir­džiai mie­las kam­pe­lis

Tas kam­pe­lis – mū­sų kai­mu­kas. Pa­sis­lė­pęs tarp dau­gy­bės kal­ve­lių, pri­glu­dęs prie gra­žaus eže­ro. Mū­sų kai­mu­kas – Bei­be­lė. Taip mei­liai va­di­na­me mes, gy­ve­nan­tys ja­me ar jau ki­tur įsi­kū­rę bu­vę bei­be­liš­kiai. Bei­be­lė. Toks mū­sų kai­mo pa­va­di­ni­mas. Bet jo ne­ra­si­te jo­kiuo­se do­ku­men­tuo­se. Pa­va­di­ni­mas gy­vas tik šir­dy­se ir šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je. Jo kil­mė api­pin­ta tik pa­da­vi­mais. Ofi­cia­lus, do­ku­men­tuo­se nau­do­ja­mas, pa­va­di­ni­mas yra Viekš­na­liai.

Se­niau iš ap­lin­ki­nių kai­mų, mies­te­lių daug žmo­nių su­si­rink­da­vo į Sek­mi­nių, At­si­mai­ny­mo at­lai­dus. Kai­mu­kas bu­vo gar­sus ir šo­kiais se­nuo­se, neiš­vaiz­džiuo­se kul­tū­ros na­muo­se. Pa­si­links­min­ti rink­da­vo­si daug tuo­me­ti­nio jau­ni­mo be­veik iš vi­so ra­jo­no. Nie­kas ne­va­žia­vo į Viekš­na­lius, vi­si – į Bei­be­lę.

Lai­kas ei­na, se­nie­ji žmo­nės išei­na Ana­pi­lin. Jau­ni­mas vis re­čiau be­var­to­ja pa­va­di­ni­mą „Bei­be­lė“… Viekš­na­lių bend­ruo­me­nės na­riai ap­gai­les­tau­da­vo, kad pa­si­mirš se­na­sis kai­mo pa­va­di­ni­mas, kad rei­kė­tų kaž­kaip jį įam­žin­ti.

Pui­ki idė­ja pa­va­di­ni­mą įam­žin­ti pa­mink­li­nia­me ak­me­ny­je ki­lo jau­nam kal­viui iš Kre­tin­gos To­mui Kich­ten­ko. Mat jis, ma­žas bū­da­mas, vi­sas va­sa­ros ato­sto­gas pra­leis­da­vo pas mo­čiu­tę Da­nu­tę ne Viekš­na­liuo­se, o Bei­be­lė­je. Šia idė­ja pa­si­da­li­jo su bend­ruo­me­nės ta­ry­ba. Jai vie­nin­gai bu­vo pri­tar­ta. Bend­ruo­me­nės vy­rai pa­rū­pi­no ak­me­nį. To­mas at­li­ko kal­viš­kus dar­bus. Tai „Kre­tin­gos kal­vės“ ir jo do­va­na šir­džiai mie­lam kam­pe­liui.

Da­bar, įva­žiuo­jant į mū­sų gy­ven­vie­tę, vi­sus pa­si­tin­ka pa­mink­li­nis ak­muo su už­ra­šu „Bei­be­lė“.

Viekš­na­lių bend­ruo­me­nės inf.