Lietuvos klojiminio teatro kultūra apima labai didelį istorinės raidos laikotarpį. Liaudies teatro meninės raiškos visuma kildinama iš senosios baltų pasaulėjautos: apeigų, ritualų, tikėjimo, gamtos. Tradicijos, papročiai ir apeigos suvaidino didelį vaidmenį žmonių dvasinės kultūros raidoje.
Naujasis Klojimo teatras, šiais laikais išgyvenantis renesansą, mums reikšmingas tiek, kiek išsaugojo arba išvystė tautinio identiteto formas.
Kaip formavosi teatrinė savimonė
Labiausiai liaudies mąstysena atsiskleidžia mituose ir sakmėse. Juos analizuojant, galima aiškiau suvokti ano meto valstiečio pasaulėžiūrą, pažinti jo gyvenimo būdą.
Mitologiniai tyrinėjimai atskleidžia, kokie dievai ir mitinės būtybės gyveno klojime ir kaip jie veikė žmogaus elgesį. Klojimo teatro užuomazgų galima rasti ir agrarinio pobūdžio šventėse.
Klojimo teatro kultūros raidai svarbią reikšmę turi krikščionybės ir gamtameldystės priešprieša, protėvių kultas, bendravimas su vėlėmis, transcendentinio pasaulio suvokimas. Daugeliu prasmių svarbūs raganų teismai.
Spaudos draudimo laikotarpiu tarp žmonių sustiprėjo nacionalumo jausmas. Teatrinė savimonė išaugo iki teatrinės kalbos.
Kunigo Katelės veikla rengiant slaptąsias mokyklas ir vaidinimus, G. Petkevičaitės-Bitės 1899 m. rugpjūčio 20 d. surengtas vaidinimas Palangoje yra ryškiausi to pavyzdžiai.
Naujasis Klojimo teatras mums reikšmingas tiek, kiek išsaugojo arba išvystė tautinio identiteto formas.
Klojimo teatras – tautinės kultūros reiškinys
Klojimo teatrą reikia suvokti ne kaip profesinės teatro kultūros atspindį, bet kaip tam tikrą autentišką mūsų tautinės kultūros reiškinį, meninio mąstymo tapatumą tautiniam tapatumui, žmogaus nuo žemės pasaulėjautai.
Klojimo teatras prasideda nuo pasaulio suvokimo.
Naujojo Klojimo teatro Krivūlių analizė pateikia gausybę tokio mąstymo pavyzdžių.
Pagrindinį liaudinio vaidinimo principą mums paliko Balys Sruoga – iš krūtinės išplėštą herojaus širdį mokė teatre pakeisti raudona audeklo skiaute. Momento sugestija. Liaudies menininkas turi žinoti savo galimybių ribas ir silpnumą, pasitelkdamas išmonę, panaudoti kaip jėgą.
Teatriniai ženklai, aukštas nepaprastumo koeficientas, žaidybiškumo ir juoko kultūros tradicija, natūralios aplinkos panaudojimas išgalvotai situacijai, įgimtų tipažo savybių, charakteringų elementų junginio panaudojimas vietoje charakterio kūrimo ir sudaro klojiminės teatro kultūros poetikos autentiškumą.
Būtent ta pati galimybių riba verčia rinktis situacinę dramaturgiją, kur personažas priverstas „verstis per galvą“, kur už jį vaidina tikras daiktas su savo atsinešta dvasia ir paveldėta informacija, kur žmonės konfliktuoja ne žodžiais, o skirtingais gyvenimais. Svarbu, kas yra už žodžių.
Mąstymas vaizdu, ženklais padeda atkurti gyvenimą sustiprintai, reziumuojant, paprastą faktą paverčiant menine tiesa.
Analogiški kūrybos principai aptinkami ir profesinio teatro režisūroje. Geriausi pavyzdžiai – E. Nekrošiaus ir J. Vaitkaus spektakliai. Norėdami pasauliui pateikti savitą gyvenimo atpažinimo versiją, pabėgti nuo supanašėjimo inercijos didieji menininkai naudojasi liaudine meninio mąstymo tradicija. Tai liudija lietuvių klojiminės teatro kultūros naudai.
Klojimo teatras yra savita tautodailės forma, savo ištakomis siekianti seniausias tautos dvasinės kultūros erdves.
Save gerbianti vietovė turi savą teatrą
Šių laikų Lietuvos klojimo teatras išgyvena savo renesansą. Krivūles, arba tautodailinio teatro suvažiavimus, kas metai šaukia įvairios Lietuvos vietovės: Zastaučiai, Paragiai, Ožkabaliai, Agluonėnai, Niūronys, Panemunėlis, Smilgiai, Tauragnai, Šakiai, Laukuva – vietovės, kurios prisimena žymius mūsų kultūros žmones: J. Basanavičius, J. Biliūnas, Lazdynų Pelėda, V. Kudirka, kun. J. Katelė.
Beveik nėra savaitgalio, kad kurioje nors Lietuvos vietoje, o neretai ir keliose iš karto, nesusirinktų tautodailiniai teatrai. Kiekviena save gerbianti vietovė turi savą teatrą.
Šiais metais XXXIV krivūlę šaukia Mažeikiai, tautodailinio teatro pradininko Juozo Vaičkaus tėvynė. Mažeikiuose veikia atkurtas, mokytojo ir režisieriaus Martyno Januškos vadovaujamas Juozo Vaičkaus unikalus prieškario vežimų teatras.
Svarbu ir tai, kad Martynas yra Klaipėdos universiteto prof. Vytauto Jakelaičio liaudinio (tautodailinio) teatro renesanso programos auklėtinis. Su džiaugsmu matome, kad visose krivūlėse mirgėte mirga KU absolventų pavardės: R. Šilanskas, V. Fijalkauskas, R. Matulis, E. Kupčiūnas, J. Buziliauskas, A. Verbutas, D. Budrytė, K. Krasnickas, V. Vadoklytė, J. Narbutaitienė, S. Kancevičius, A. Želvys, A. Šutkus, E. Daugnora, G. Guzovijienė, D. Žilinskas, L. Pocevičienė…
Ir tai yra ne šiaip sau žinomų pavardžių litanija, tai – teatrinės kultūros faktas. Ir tai, kad Klojimo teatrus globoja Dvasios vadovas JE vyskupas Jonas Kauneckas, irgi yra dvasinės kultūros reiškinys.
Petras BIELSKIS
Klaipėdos universiteto profesorius, režisierius, teatrologas
Nuotr. iš teatro archyvo
Klojimo teatrų XXXIV Krivūlėje Mažeikiuose dalyvaus teatrai iš Kupiškio (Skapiškio padalinio), Jurbarko, Telšių, Plungės (Alsėdžių padalinio), Klaipėdos ir Mažeikių.
Rugsėjo 22–23 d. visus kviečiame į Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centrą.
P. S. Renginio programa bus skelbiama papildomai.
Loading ...
