Re­gio­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je dar­bą pra­dė­jo nau­ja gy­dy­to­ja

Nuo bir­že­lio Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Priė­mi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riu­je pra­dė­jo dirb­ti vi­daus li­gų gy­dy­to­ja – re­zi­den­tė Jus­ti­na Na­gi­ne­vi­čie­nė. Jau­na me­di­kė džiau­gia­si pui­kia at­mos­fe­ra ir ge­ro­mis dar­bo są­ly­go­mis.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

J. Na­gi­ne­vi­čie­nė ki­lu­si iš Se­dos mies­te­lio Ma­žei­kių ra­jo­ne. Bai­gu­si Vy­tau­to Ma­čer­nio gim­na­zi­ją įsto­jo stu­di­juo­ti me­di­ci­ną Kau­ne, Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te. Šiuo me­tu ji – penk­tų me­tų vi­daus li­gų re­zi­den­tė. Stu­di­jų me­tais gy­dy­to­ja dir­bo Priė­mi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riuose Kau­no li­go­ni­nė­se, o nuo bir­že­lio dar­bą pra­dė­jo Re­gio­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je. Su šei­ma Kau­ną į Tel­šius iš­kei­tu­si me­di­kė tei­gia, kad tai – ga­li­my­bių mies­tas, ku­ria­me vis­kas pui­kiai su­ba­lan­suo­ta.

„Tel­šių li­go­ni­nė nu­ste­bi­no sa­vo tvar­ka ir per­so­na­lo pro­fe­sio­na­lu­mu bei ge­ra­šir­diš­ku­mu. O ir Tel­šiai ta­po jau­kiu ir pil­nu ga­li­my­bių to­bu­lė­ti bei švies­tis mies­tu vi­sai šei­mai. Se­niau į Tel­šius at­vyk­da­vau pail­sė­ti, pa­si­pil­dy­ti ge­rų emo­ci­jų. Kaž­ka­da bū­da­ma čia pa­gal­vo­jau, kad ga­lė­čiau Tel­šiuo­se gy­ven­ti – vyks­ta kul­tū­ros ren­gi­niai, kon­cer­tai, yra dvi nuo­sta­bios baž­ny­čios, pui­kiai su­tvar­ky­ta pae­že­rė, su­da­ry­tos ga­li­my­bės spor­tuo­ti. Sū­nus la­bai mėgs­ta spor­tą, pa­ti lais­va­lai­kiu ir­gi mėgs­tu bė­gio­ti. Čia vis­kas taip su­ba­lan­suo­ta, kad grį­žęs po dar­bo ga­li at­si­gau­ti ir fi­ziš­kai, ir emo­ciš­kai“, – džiau­gė­si pa­šne­ko­vė.

J. Na­gi­ne­vi­čie­nė pa­sa­ko­jo, kad me­di­ko ke­lią pa­si­rin­ko pa­ska­tin­ta gim­na­zi­jos mo­ky­to­jų, o ir pa­ti šia sri­ti­mi do­mė­jo­si dar bū­da­ma vi­sai ma­ža mer­gai­tė.

„Tu­riu nuo­trau­ką iš Už­ga­vė­nių šven­ti­mo vai­kys­tė­je, kai bu­vau per­si­ren­gu­si gy­dy­to­ja. O ir tė­vai pa­sa­ko­jo, kad vi­si ma­no pliu­ši­niai žais­lai bu­vo šla­pi nuo švirkš­tu lei­džia­mų vais­tų <…>. Vi­sa­da ge­rai mo­kiau­si. Ma­ty­da­mi ma­no sa­vy­bes, to­kias kaip darbš­tu­mas, at­sa­kin­gu­mas, drą­sa, vy­res­nė­se kla­sė­se ma­ne la­bai mo­ty­va­vo mo­ky­to­jai. Jie įžvel­gė, kad man tik­tų me­di­ci­nos stu­di­jos, tad nu­spren­džiau ei­ti šiuo ke­liu ir ne­nu­si­vy­liau. Me­di­ci­na ža­vi tuo, kad ga­liu vi­sas sa­vo įgy­tas ži­nias, pa­tir­tį, įgū­džius pa­nau­do­ti diag­no­zuo­da­ma li­gas ir gy­dy­da­ma žmo­nes“, – tei­gė me­di­kė.

Dar­bas Priė­mi­mo-sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riu­je – ne iš leng­vų­jų. Ne­re­tai pa­si­tai­ko ne­ga­ty­vių, pik­ty­biš­kai nu­si­tei­ku­sių pa­cien­tų, ta­čiau apie blo­gus da­ly­kus J. Na­gi­ne­vi­čie­nė sa­kė ne­gal­vo­jan­ti.

„Dėl to ir mo­ko­mės de­šimt, vie­nuo­li­ka me­tų. Mo­ko­mės vis­ko, ne tik me­di­ci­ni­nių da­ly­kų: kaip bend­rau­ti su pa­cien­tais, kaip spręs­ti konf­lik­tus, kaip val­dy­ti sa­vo ir pa­cien­tų stre­są. Daž­nai čia atei­na žmo­nės, tu­rin­tys di­de­lių pro­ble­mų, iš­si­gan­dę, ypač vai­kų tė­ve­liai. Kar­tais žmo­gus stre­suo­ja ar pyks­ta tie­siog dėl to, kad jam trūks­ta ži­nių. Kai vis­ką paaiš­ki­ni, pa­ta­ri, ką da­ry­ti to­liau, pa­cien­tas iš­girs­ta ir jam pa­si­da­ro ra­miau. Dir­bant Priė­mi­mo sky­riu­je svar­biau­sia yra iden­ti­fi­kuo­ti gy­vy­bei pa­vo­jin­gas būk­les, lai­ku skir­ti gy­dy­mą ir nu­kreip­ti pas spe­cia­lis­tus“, – apie sa­vo dar­bą kal­bė­jo gy­dy­to­ja.

Pa­sak jos, sun­kiau­sia dar­be su­vok­ti, kad gy­dy­to­jai – ne vi­sa­ga­liai ir dar daug ko ne­ži­no. Daug pa­stan­gų rei­ka­lau­ja iš­lik­ti bud­riam ir dė­ti mak­si­ma­lias pa­stan­gas ste­bint pa­cien­tų būk­lę vi­są pa­rą – die­ną ir nak­tį.

Dar­bo re­zul­ta­tas džiu­gi­na ta­da, kai pa­cien­tai išei­na iš li­go­ni­nės su šyp­se­na, są­mo­nin­ges­ni ir pa­si­ry­žę la­biau rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta.