Pa­žin­ki­me sa­vo kraš­tą

Tel­šių dia­be­ti­kų bend­ri­jos „Dia Tel­šiai“ na­riai rugp­jū­čio 13 die­ną, įgy­ven­din­da­mi pro­jek­tą „Pa­žin­ki­me sa­vo kraš­tą – Ma­žą­ją Lie­tu­vą“ pa­gal ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ir bend­ruo­me­ni­nės veik­los stip­ri­ni­mo prie­mo­nę „Stip­rin­ti bend­ruo­me­ni­nę veik­lą sa­vi­val­dy­bė­se“, vy­ko ap­lan­ky­ti Ma­žo­sios Lie­tu­vos – uni­ka­laus re­gio­no, ku­ria­me ga­li­ma ras­ti įspū­din­gų vie­tų.

Pir­mo­ji sto­te­lė – Kin­tai – mies­te­lis ant Kur­šių ma­rių pa­kran­tės, ku­rį su­pa nuo­sta­bus pu­šy­nas. Mū­sų jau lau­kė gi­dė – Vy­dū­no mu­zie­jaus di­rek­to­rė Re­da. Ji su už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­jo apie lie­tu­vių fi­lo­so­fą, ra­šy­to­ją Vil­hel­mą Sto­ros­tą-Vy­dū­ną, jo nu­veik­tus dar­bus puo­se­lė­jant lie­tu­vy­bę, jo gy­ve­ni­mo bū­dą ir po­sa­kius, ku­rie yra gy­vi iki šiol. Vy­dū­no mu­zie­jus – vie­nin­te­lė vie­ta Lie­tu­vo­je, ku­rio­je sau­go­ma di­džiau­sia ra­šy­to­jo kū­ry­bos ir gy­ve­ni­mo fak­tus liu­di­jan­čių eks­po­na­tų ko­lek­ci­ja ir pa­ts įspū­din­giau­sias as­me­ni­nis Vy­dū­no mu­zi­kos inst­ru­men­tas – ar­fa.

Mu­zie­ju­je su­ži­no­jo­me ir apie bur­val­čių vėt­run­gių at­si­ra­di­mą. Pa­si­ro­do, tai bu­vo ženk­lai, pa­gal ku­riuos bu­vo ga­li­ma pri­žiū­rė­ti tvar­ką žve­jy­bos vers­le: ka­dan­gi kiek­vie­nam kai­mui bu­vo su­gal­vo­tas at­ski­ras lai­vų ženk­li­ni­mas, žve­jai ne­ga­lė­jo neat­pa­žin­ti žve­jo­ti žu­vų nerš­to me­tu ar su žu­vis nai­ki­nan­čiais pa­dar­gais. Vy­riau­sia­sis žve­jy­bos ins­pek­to­rius W. Beer­boh­mas spręs­da­vo, ar žve­jai ne­pa­žei­dė jiems skir­tų žve­jy­bos plo­tų ri­bų. Na, o pa­skui me­niš­kai pjaus­ty­tos vėt­run­gės tra­di­ciš­kai puo­šė kiek­vie­ną žve­jo na­mą. Jas dro­ži­nė­jo pa­tys žve­jai jū­ro­je, il­gai plau­kio­da­mi ir lauk­da­mi sa­vo lai­mi­kio. To­kių puoš­nių ir sa­vi­tų vėt­run­gių ne­bu­vo nie­kur ki­tur Eu­ro­po­je.

Ap­lan­kė­me Kin­tų evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čią ir Nuk­ry­žiuo­to­jo Jė­zaus baž­ny­čią, ku­rios ba­ro­ki­nis al­to­rius pa­puoš­tas meist­rų pjaus­ty­to­mis len­to­mis.

Ant­ro­ji sto­te­lė – Ven­tės ra­gas. Gi­das Vy­tau­tas pa­pa­sa­ko­jo, kad per Ven­tės ky­šu­lį ei­na vie­nas di­džiau­sių paukš­čių mig­ra­ci­jos ke­lių pa­sau­ly­je. Kiek­vie­nais me­tais pa­va­sa­rį ir ru­de­nį mi­li­jo­nai paukš­čių skren­da virš mū­sų ša­lies ke­liau­da­mi į gim­tuo­sius kraš­tus ar trauk­da­mi iš jų su jau­nik­liais. Rugsėjo–spalio mė­ne­siais ne­re­tai bū­na, kai per die­ną pra­skren­da Bal­ti­jos pa­jū­riu dau­giau kaip 3 mln. paukš­čių. Kur paukš­čiai skren­da, kaip mū­sų kraš­to paukš­čiai at­si­du­ria sa­vo žie­mo­ji­mo vie­to­se, kaip net ma­žiau­si spar­nuo­čiai įvei­kia di­de­lius at­stu­mus, per­skren­da jū­ras ir dy­ku­mas – į šiuos ir ga­ly­bę ki­tų klau­si­mų pa­de­da at­sa­ky­ti bū­tent ši or­ni­to­lo­gi­jos sto­tis. Jo­je sto­vi di­džiau­sios Eu­ro­po­je mig­ruo­jan­čių spar­nuo­čių gau­dyk­lės. Čia įreng­tos ir ori­gi­na­lios konst­ruk­ci­jos zig­za­gi­nės gau­dyk­lės, ku­rio­mis paukš­čiai gau­do­mi bet ko­kio­mis oro są­ly­go­mis iš­ti­sus me­tus.

Nuo žie­da­vi­mo pra­džios T. Iva­naus­ko or­ni­to­lo­gi­jos sto­ty­je su­žie­duo­ti ko­ne ke­tu­ri mi­li­jo­nai paukš­čių. Ven­tės ra­ge kas­met su­žie­duo­ja­ma po 2–4 tūkst. paukš­čių.

Eks­kur­si­ją tę­sė­me mu­zie­ju­je, kur fil­muo­to­je me­džia­go­je ste­bė­jo­me paukš­čių žie­da­vi­mą, ap­žiū­rė­jo­me tur­tin­gą šių apy­lin­kių spar­nuo­čių eks­po­zi­ci­ją, pa­si­džiau­gė­me nau­ju neįp­ras­tu ka­len­do­riu­mi, ku­ria­me kiek­vie­nai mė­ne­sio die­nai pri­skir­ti 2 paukš­čiai. Vi­siems bu­vo įdo­mu ras­ti sa­vo gi­mi­mo die­no­je tuos paukš­čius ir pa­gal­vo­ti, ar ati­tin­ki jo gy­ve­ni­mo bū­dą. O ta­da se­nais ge­le­ži­niais laip­tais, pa­da­bin­tais ori­gi­na­liais or­na­men­tais, įli­po­me į mū­ri­nį švy­tu­rį (aukš­tis – 11 m), pa­sta­ty­tą 1852 m., iš ku­rio at­si­vė­rė nuo­sta­bus vaiz­das į Kur­šių ma­rias, Kur­šių ne­ri­ją, auk­si­nes ko­pas ir Rus­nės sa­lą. Ven­tės ra­ge pir­ma­sis švy­tu­rys bu­vo pa­sta­ty­tas me­di­nis ir su aly­vi­ne lem­pa.

Tre­čio­ji sto­te­lė – Mi­ni­jos kai­mas, ku­ris daž­nai va­di­na­mas Lie­tu­vos Ve­ne­ci­ja, ku­ria­me pa­grin­di­nę gat­vę at­sto­ja upė. Skir­tin­gų kran­tų kai­mo gy­ven­to­jai su­si­sie­kia tik van­dens trans­por­tu – til­to čia nė­ra. Mus Mi­ni­jos kai­mas pa­trau­kė ne tik dėl sa­vo uni­ka­laus su­si­sie­ki­mo, bet ir dėl nuo­sta­bios gam­tos bei pui­kios vo­kiš­kos ar­chi­tek­tū­ros. Plauk­da­mi lai­vu „Sie­lis“ Kur­šių ma­rio­mis, Ne­mu­no del­ta ir Mi­ni­jos upe pa­ma­tė­me Ma­ža­jai Lie­tu­vai bū­din­gus mū­ri­nius ir me­di­nius pa­sta­tus, ku­rie pa­grin­di­niu fa­sa­du yra at­gręž­ti į upės pu­sę, o prie kiek­vie­no na­mo įreng­tos prie­plau­kos val­tims (da­bar Min­gės kai­me­lį su­da­ro 19 au­ten­tiš­kų so­dy­bų) ir iš­puo­se­lė­ti gė­ly­nai. Gro­žė­jo­mės gam­ta, van­dens aug­me­ni­ja ir paukš­čiais, ra­miai plau­kio­jan­čiais šei­mo­mis, o ypač nu­ste­bi­no gau­sy­bė kor­mo­ra­nų liz­dų svei­kuo­se me­džiuo­se ir jų jau nu­nio­ko­tų ir pa­lik­tų mir­ti pli­kų, nu­džiū­vu­sių. O ką reiš­kia mū­sų bend­ri­jos na­rių bend­rys­tė prie žu­vies ku­li­na­ri­jos pa­vel­do sta­lo lai­ve: ke­lių rū­šių rū­ky­tos žu­vies, ska­niau­sios žu­vie­nės val­gy­mo ir įdo­mių lai­vo ka­pi­to­no Jo­no pa­sa­ko­ji­mų.

Mus su­ža­vė­jo ke­rin­tys kraš­to­vaiz­džiai, įdo­mūs mu­zie­jai, ne­pap­ras­ti nuo­ty­kiai, sve­tin­gi vie­ti­niai gy­ven­to­jai. O ir lauk­tu­vių (švie­žiai rū­ky­tos žu­vies) na­miš­kiams par­ve­žė­me: kas un­gu­rį, kas kar­pį, kas žiob­rį, o kas ir rū­ky­tų kre­ve­čių…

Tel­šių dia­be­ti­kų bend­ri­jos „Dia Tel­šiai“ pir­mi­nin­kė Vir­gi­li­ja KA­MINS­KIE­NĖ