Ire­nos ir Jo­no Kumžų šei­ma – san­tarvės ir meilės pa­vyz­dys

„Vai­kai yra gy­ve­ni­mo gėlės“, – ne­dve­jo­da­ma sa­ko Ja­na­polė­je gy­ve­nan­ti Ire­na Kum­žienė. Jie­du su vy­ru Jo­nu užau­gi­no pen­kis vai­kus, tu­ri de­vy­nis anū­kus ir šian­dien džiau­gia­si ma­ty­da­mi, kaip jų šei­mo­je puo­selė­tos ver­tybės per­duo­da­mos iš kar­tos į kartą. I. Kum­žienė ne­se­niai bu­vo ap­do­va­no­ta Pre­zi­den­to or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu kaip dau­gia­vaikė ma­ma. Ta­čiau, kalbė­da­ma apie šį įver­ti­nimą, ji pa­brėžia, kad tai – abiejų tėvų nuo­pel­nas.

Lau­ra MOC­KUTĖ

Li­ki­mas su­vedė Ja­na­polė­je

Ire­na pa­sa­ko­jo, kad su Jo­nu su­si­pa­ži­no 1977 me­tais. Bai­gu­si Klaipė­dos bu­hal­te­rinės ap­skai­tos tech­ni­kumą rau­do­nu dip­lo­mu, galė­jo pa­ti pa­si­rink­ti dar­bo vietą. Nors bu­vo ki­lu­si iš Ne­varėnų se­niū­ni­jos, gy­ve­ni­mas ją at­vedė į Ja­na­polę, kur tuo me­tu ta­ry­bi­nia­me ūky­je trūko dar­buo­tojų.

Čia pra­si­dėjo ir pro­fe­si­nis ke­lias, ir pa­žin­tis su būsi­mu vy­ru. Jo­nas iš pra­džių dir­bo ūky­je, vėliau dau­giau kaip ke­tu­ris de­šimt­me­čius mo­ky­to­ja­vo Tel­šių re­gio­ni­nia­me pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­re. O Ire­na visą sa­vo gy­ve­nimą li­ko iš­ti­ki­ma bu­hal­te­ri­jos kryp­ties pro­fe­si­jai.

Nuo pir­mo­sios jųdviejų pa­žin­ties pra­ėjo jau be­veik 50 metų, o šian­dien po­ra skai­čiuo­ja 42-ejus san­tuo­kos me­tus.

Šei­mo­je – pen­ki vai­kai

Ire­na ir Jo­nas tu­ri pen­kis vai­kus – sūnus Egi­dijų, Au­re­lijų, Rai­mundą, Joną ir dukrą Si­gitą.

Au­gin­ti pen­kis vai­kus tuo me­tu ne­bu­vo leng­va. „Lai­kas bu­vo ki­toks – ta­da ir ūkis griu­vo, ir dar­bo vietų ne­bu­vo“, – teigė Ire­na. Taip pat Kumžų šei­ma pra­dėjo sta­ty­ti sa­vo na­mus, reikė­jo rūpin­tis vaikų lei­di­mu į dar­želį, mo­kyklą.

Nors lai­kai bu­vo ki­to­kie ir daug ko trūko, vis dėlto Ire­na tvir­ti­no, kad vai­kai ta­da au­go pa­pras­čiau. „Mūsų kai­mo gy­ven­vietė­je au­go pa­na­šaus am­žiaus vai­kai, tai jie vi­si su­si­rink­da­vo, su­si­gal­vo­da­vo žai­dimų ir il­gai leis­da­vo laiką lau­ke. Ne­bu­vo te­le­fonų, plan­še­ti­nių kom­piu­te­rių“, – pri­si­minė pa­šne­kovė.

Tėvai taip pat stengė­si vai­kus įtrauk­ti į visą šei­mos veiklą. „Nie­ka­da ne­pa­lik­da­vo­me sa­vo vaikų – jei­gu kur nors ei­da­vo­me ar va­žiuo­da­vo­me, tai vi­si kar­tu“, – pa­sa­ko­jo Ire­na.

Tėtis – gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jas

Kalbė­da­ma apie vyrą, Ire­na ne­gailė­jo jam gra­žių žod­žių. Kaip sakė ji, Jo­nas be ga­lo my­li vai­kus. Jis juos iš­mokė visų gy­ve­ni­miškų pa­mokų – vai­ruo­ti au­to­mo­bilį, trak­to­rių, rodė puikų pa­vyzdį, ne­turė­da­mas ža­lingų įpro­čių.

„Aš la­bai did­žiuo­juo­si sa­vo vy­ru. Šis ap­do­va­no­ji­mas turė­jo būti skir­tas abiem tėvams, nes vai­kus užau­gi­no­me kar­tu. Ne­bu­vo taip, kad tar­pu­sa­vy­je skirs­ty­da­vomės dar­bus. Jei­gu reikė­da­vo, Jo­nas būda­vo su vai­kais – vi­sa­da galė­jau juo pa­si­kliau­ti“, – di­delę vy­ro pa­ramą ak­cen­ta­vo žmo­na.

Did­žiuo­ja­si sa­vo vai­kais

Kumžų vai­kai au­go ti­kin­čio­je šei­mo­je, lan­ky­da­vo­si baž­ny­čio­je, todėl tėvams ypač ma­lo­nu ma­ty­ti, kaip vai­kai per­duo­da pa­na­šias ver­ty­bes ir sa­vo at­ža­loms. Ži­no­ma, did­žiau­sias džiaugs­mas tėvams yra ma­ty­ti, kad vi­si vai­kai užau­go do­rais žmonė­mis.

Vi­si Ire­nos ir Jo­no vai­kai įgi­jo aukštąjį iš­si­la­vi­nimą. Tiek ma­ma, tiek tėtis ne­spaudė vaikų rink­tis vie­nos ar ki­tos pro­fe­si­jos, tik nuo­šird­žiai pa­laikė šia­me gy­ve­ni­mo ke­ly­je.
Di­de­lio džiaugs­mo su­tuok­ti­niams tei­kia ir tai, kad vai­kai su­kūrė šei­mas ir se­ne­lius džiu­gi­na de­vy­niais anū­kais.

Vai­kai taip pat ne­pra­leid­žia pro­gų nu­ste­bin­ti sa­vo tėve­lius. Vie­na įsi­min­ti­niau­sių staig­menų laukė per 30-ąsias Ire­nos ir Jo­no ves­tu­vių me­ti­nes, kai vai­kai iš­vežė tėvus į Pla­te­lius, o vėliau į Tel­šius, kur vi­si kar­tu sma­giai pra­lei­do laiką. Dar vie­na ypa­tin­ga staig­me­na laukė Jo­no ju­bi­lie­jaus pro­ga – skry­dis virš Tel­šių mies­to.

Vis dėlto Ire­na sakė, kad bran­giau­sios aki­mir­kos yra tos, kai šei­ma su­si­tin­ka, šil­tai bend­rau­ja, ne­gai­li ap­ka­bi­nimų ir at­si­svei­ki­ni­mo bu­či­nių.

Įver­ti­ni­mas už mo­ti­nystę

Ge­gužės 29 dieną I. Kum­žie­nei bu­vo įteik­tas Pre­zi­den­to or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­lis. Mo­te­ris pri­pažįs­ta, kad to­kios garbės ne­norė­jo pri­siim­ti, ta­čiau pa­ska­tin­ta Var­nių se­niū­no ir vaikų su­ti­ko.

Sie­kiant gau­ti ap­do­va­no­jimą, ja­na­po­liš­kei te­ko su­rink­ti ne­ma­žai do­ku­mentų, re­ko­men­da­cijų ir kitų pa­žymų bei su­lauk­ti pa­tvir­ti­ni­mo.

Į iš­kil­mingą ce­re­mo­niją Vil­niu­je Ire­na vy­ko kar­tu su vy­ru Jo­nu, duk­ra Si­gi­ta ir sūnu­mi Jo­nu. Nors ap­do­va­no­ji­mas skir­tas jai, ta­čiau Ire­na pa­brėžia, kad tai – bend­ras abiejų tėvų dar­bo, meilės ir at­si­da­vi­mo šei­mai įver­ti­ni­mas.

Ak­ty­vi kas­die­nybė

Šian­dien I. ir J. Kumžų sa­vait­ga­liai daž­niau­siai užim­ti. Nors vai­kai gy­ve­na skir­tin­guo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, ta­čiau pro­gų su­si­tik­ti ne­trūksta – vaikų, anūkų gim­ta­die­niai, įvai­rios šventės, kon­cer­tai, ren­gi­niai…

Prieš ket­ve­rius me­tus po­ra taip pat pri­si­jungė prie ak­ty­vios Ja­na­polės „Bo­čių“ bend­ruo­menės, da­ly­vau­ja bib­lio­te­kos or­ga­ni­zuo­ja­mo­je veik­lo­je.

Laimės pa­slap­tis – san­tarvė

Pak­laus­ta, ko­kia yra jų šei­mos laimės pa­slap­tis, Ire­na il­gai ne­dve­jo­jo. „San­tarvė ir su­ta­ri­mas. Rei­kia tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo, net jei gy­ve­ni­me pa­si­tai­ko sun­kes­nių mo­mentų“, – sakė ji.

Ire­na pri­me­na, kad vai­kai – gy­ve­ni­mo gėlės. „Linkė­čiau, kad kuo dau­giau šeimų sa­vo gy­ve­nimą pa­puoštų to­kio­mis gėlėmis. Tai be­ga­li­nis gro­žis ir džiaugs­mas“, – ak­cen­ta­vo dau­gia­vaikė ma­ma. Na, o šian­dien Kumžų šei­mo­je – di­delė puokštė to­kių gėlių. Būti ap­sup­tiems šio gro­žio – did­žiulė gy­ve­ni­mo do­va­na ir pa­lai­ma.