Nuo Biržulio ežero per visą mūsų rajono savivaldybės teritoriją vingiuojanti ir ties Viekšniais, Mažeikių rajono kampe, į Ventą įtekanti Virvytės upė, sukanti vos ne dešimties elektros jėgainių turbinas, prie senojo kelio Tryškiai–Telšiai informaciniu ženklu įvardijama Virvyčia. Krašto kelyje Šiauliai–Palanga informacinis ženklas prieš tiltą per tą pačią upę, kur po įkalnės netrukus prisijungia šalutinis Ubiškės kelias, nurodo jau ją esant Virvyte. Gyvenimo kasdienybės sudrausmintą protą, puikiai žinantį raidžių ir skaitmenų tikslumo svarbą, verčia suabejoti, ar tik ne dviejose upėse, ne vienoje Virvyčioje, išsimaudė, gal ir į žemėlapiuose nurodomos Virvyčios upę įteka juose nepažymėta seserėlė Virvytė.
Dviejų upėvardžių dubletų – gretybių, anaiptol ne tolygių vartojimo paplitimu, terminologizavimas kelia nereikalingą painiavą bendraujant, neminint tų kliūčių, kurios iškiltų „valdiškose namuose“ – pas notarą ar „Registroje“. Privalantis tiksliai sąvoką žymėti vienažodis ar kelių žodžių terminas savo sandara neturi įvairuoti. Bet neretai, kol sąvokos pavadinimas / terminas įgauna visuotinės vartosenos teises ir tampa norminis, praeina netrumpas laikas. Neteko žemėlapiuose matyti, kad minėtoji upė būtų įvardijama kitaip nei Virvyčia. Tokiu pat vardu ją vadina ir daugelis informacinių leidinių, tarp jų ir visų penkių tą upę aprašančių lietuvių kalba pasirodžiusių enciklopedijų tomai. Be su žemėlapiais sutampančių tos upės bazinio vardo žymėjimų, jose šalia, tarp skliaustelių arba antrąja pozicija, pateikiama ir Virvytė (VLE, XXV t. 2014 psl.). Tačiau Telšių krašto žmonių šnekamojoje, periodinių leidinių bei kanceliarinių raštų kalboje minėtas abiejų vardų vartojimo santykis yra priešingas, todėl remiantis šių variantų vartosena, jų rikiuotė keistina vietomis. Virvyčia – bene vienintelis tos upės vardas, vartotas iki Pirmojo pasaulinio karo, o pakaitomis su Virvyte ir dabar dar nėra visai išnykęs iš vyresnio amžiaus žmonių žodyno. Lietuvių kalbos instituto žodyno kartotekoje minėtos upės vardo vartojimo pavyzdžiai rodo, kad pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje Virvyčią pamažu pradėjo stelbti Virvytė.
Mano amžius leidžia prisiminti smetoninių metų Lietuvą, neužsimiršo, kaip tuo laiku kalbėjo dar menkai masinės informacijos priemonių paveikti Tryškių apylinkių žmonės. Tebeskamba ausyse ankstyvojoje vaikystėje vasaromis dažnai girdėtas raginimas: „Einam, vyra / vaikia, plaukytėjs į Virvyčią.“ Šioji buvo daug plačiau nei Virvytė girdimas upėvardis, tačiau tas abiejų variantų vartojimo santykis labai sparčiai ėmė keistis pastarojo naudai. Į miestelių ir kaimų mokyklas siunčiamiems naujosios Lietuvos dvasia išugdytiems mokytojams, tik baigusiems Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje veikusias seminarijas, nepatiko slaviška Virvyčios priesaga. Savo mokyklinėje ir visuomeninėje veikloje jie uoliai diegė visas tarmes vienijančią bendrinę kalbą, pripažino tik Virvytę, kurios darybos pavyzdžiu laikė Skirvytę, Nemuno deltos atšaką, prasidedančią prie Rusnės. Žemaičių tarmei nebūdingi garsai č, dž, tad Virvytė labai plito – iš mokyklų vis į naujas lūpas, į paskesnes kartas. Tik praėję dešimtmečiai gerokai užmaršties dulkėmis užklojo tų kupinų energijos, pasiryžusių kalnus nuversti gimtosios šalies labui jaunų liaudies mokytojų atminimą. Jie suteikė sparnus Virvytei (Virvyčią, kaip ir tos pačios darybos seseris vilniškes Bistryčią ir Ratnyčią, laikė sužalotomis slavišku apnašu), atitinkamai bažnyčią stengėsi pakeisti maldykla; vietoj pjauti javus, mokė juos kirsti; diegė vyskupo M. Valančiaus priesakus blaiviai gyventi ir patys savo pavyzdžiais per krikštynas ir gegužines be degtinėlės linksmumo nestokojo; stengėsi įteigti, kad atsikračius baudžiavos, nedera bučiuoti rankų: ar būtų garbi ponia, ar kunigas.
Telšių rajono savivaldybės teritorijoje dabar nelengva rasti žmonių, kurie upę, apie kurią kalbame, vadintų taip, kaip ją įvardija informacinis kelio ženklas prie Tryškių tilto. Maudytis dabar visi tryškiškiai traukia ne į Virvyčią, kaip mano ankstyvojoje vaikystėje, bet į Virvytę, kurios vardas šia forma didele dalimi įteisintas valstybingumą atgavusios Lietuvos jaunųjų mokytojų pastangomis. Jie triūsė, kiek jėgos leido ir išminties turėjo, negalvodami apie atpildą. Kompetentingos institucijos keičia, tikslina vietovių, gatvių pavadinimus, žmonių vardus ir pavardes. Iš tos pačios upės vardo gretybių pribrendo metas visuotinai įteisinti Virvytę.
Valdemaras MICHALAUSKAS