Nuo drąsaus spren­di­mo iki šven­čių ma­gi­jos: tel­šiškės Ro­ber­tos „BOOM Bal­loon ART“ is­to­ri­ja

Tel­šiuo­se gi­mu­si ir au­gu­si 31-erių Ro­ber­ta (spalį švęsian­ti 32-ąjį gim­ta­dienį) įrodė, kad kar­tais did­žiau­si gy­ve­ni­mo po­ky­čiai pra­si­de­da ten, kur už­si­ve­ria įpras­tos du­rys. Min­tis kur­ti šven­čių de­korą ją lydė­jo dau­gybę metų – vis­kas pra­si­dėjo nuo nuo­šir­daus no­ro puoš­ti sa­vo pa­čios ir ar­timųjų su­si­būri­mus. Prieš tre­jus me­tus, gi­mus sūnui, Ro­ber­tos širdį ga­lu­ti­nai už­ka­ria­vo ba­lio­nai. Vėliau, pa­si­bai­gus mo­ti­nystės ato­sto­goms ir su­si­dūru­si su be­prasmė­mis dar­bo paieš­ko­mis dar­bo rin­ko­je, mo­te­ris žengė lem­tingą žingsnį – įkūrė sa­vo verslą. Šian­dien šį žingsnį ji lai­ko vie­nu ge­riau­sių spren­dimų sa­vo gy­ve­ni­me.

Dia­na PU­ZERĖ

Dau­giau nei gir­lian­da – me­nas su „WOW“ efek­tu

Prekės ženk­lo pa­va­di­ni­mas „BOOM Bal­loon ART“ gimė neat­si­tik­ti­nai – norė­jo­si kaž­ko efek­tin­go ir išs­kir­ti­nio. Žo­dis „BOOM“ tu­ri dvi­gubą reikšmę: tai ir spro­gi­mas, ir did­žio­sio­mis raidė­mis pa­brėžia­mas „WOW“ efek­tas. „Bal­loon“ sim­bo­li­zuo­ja ba­lio­nus, o es­mi­nis žo­dis Ro­ber­tos fi­lo­so­fi­jo­je yra „ART“ (me­nas). Kūrėjai norė­jo­si kur­ti ne tie­siog pa­pras­tas ba­lionų gir­lian­das, o įžvelg­ti kur kas gi­lesnę pra­smę, mo­de­lia­vimą ir uni­ka­lius in­tar­pus.

Nors Ro­ber­ta yra bai­gu­si kūry­bos ir pra­mogų in­dust­rijų ba­ka­lau­ro stu­di­jas, vi­sos spe­ci­finės de­ko­ra­vi­mo ba­lio­nais pa­slap­tys bu­vo per­pras­tos nuo vi­siš­ko nu­lio. Ži­nios ir pra­kti­ka at­ėjo tie­siog dir­bant. Įkvėpi­mo tel­šiškė ieš­ko pa­sau­linė­je rin­ko­je: Lie­tu­vo­je se­ka vos ke­letą kūrėjų, o pa­grin­di­niu idėjų šal­ti­niu ta­po Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­tijų ba­lionų meist­rai, kur ši in­dust­ri­ja yra kur kas la­biau pa­žen­gu­si ir po­pu­lia­resnė.

Už kad­ro – tre­ni­ruotę at­sto­jan­tis rankų dar­bas

Šian­dien „BOOM Bal­loon ART“ ne­bėra tik ba­lionų kom­po­zi­ci­jos. Kad klien­tai viską rastų vie­no­je vie­to­je, siū­lo­mas pla­tus pa­slaugų spekt­ras: vi­sas šven­ti­nis de­ko­ra­vi­mas, spau­dos ga­my­ba, šam­pa­no sto­telės ir ki­ti spren­di­mai.

Šven­ti­nis de­ko­ra­vi­mas to­li gra­žu nėra tik „pri­pūsti ba­lio­nus ir su­merk­ti gėles į va­zas“. Už kiek­vie­nos uni­ka­lios ins­ta­lia­ci­jos sle­pia­si il­gos va­lan­dos kruopš­taus dar­bo. Už­sa­ko­vui pa­tvir­ti­nus vi­zualų es­kizą, pra­si­de­da de­ta­lių paieš­kos. Nors ba­lio­nai yra pa­grin­das, vi­sam vaiz­dui su­kur­ti – tiek fo­to­zo­no­je, tiek ant stalų – rei­ka­lin­gos ma­žiau­sios smulk­me­nos, ku­rios pa­brėžia temą ir spal­vas. Pro­ce­so me­tu ne­trūksta spau­dos kar­py­mo ir de­ko­ra­cijų ga­my­bos.

Šventės dieną lau­kia mon­ta­vi­mo dar­bai, kitą dieną – konst­ruk­cijų par­si­ve­ži­mas, o su­grįžus na­mo – vis­ko plo­vi­mas, tvar­ky­mas ir san­dėlia­vi­mas. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se Ro­ber­ta at­vi­rai pa­ro­do šią vir­tuvę: su­ga­dintą ma­ni­kiūrą ir fi­zinį nuo­vargį, kai jau­tie­si lyg po ge­ros tre­ni­ruotės spor­to salė­je. Tech­niš­kai ir kūry­biš­kai pa­čiu su­dėtin­giau­siu ir įdo­miau­siu iššū­kiu ta­po ba­lionų fo­to­zo­na ant „Ak­ro­po­lio“ le­do – did­žiulė erdvė pra­džio­je bau­gi­no, ta­čiau kruopš­tus pla­na­vi­mas pa­dėjo su­kur­ti ne­prie­kaiš­tingą re­zul­tatą.

Prasmė, emo­ci­jos ir išsk­lai­dy­ti mi­tai

Ro­ber­ta pa­ste­bi, kad de­ko­ra­vi­mo ten­den­ci­jos kei­čia­si kaip dra­bu­žių ma­dos, ta­čiau tam tik­ri da­ly­kai iš­lie­ka am­ži­na kla­si­ka kaip ir bal­ta rožė. Vaikų gim­ta­die­niuo­se daž­niau­siai ka­ra­liau­ja my­li­miau­si fil­mukų per­so­na­žai, o pa­ti kūrėja vi­sa­da sie­kia su­teik­ti ryš­kių, uni­ka­lių spalvų ir ne­tikėtų ak­centų.

Nors žmonės ne­re­tai linkę rink­tis sau­gias, po­pu­lia­rias spal­vas, kūrėja ra­gi­na per il­gai neuž­sisėdė­ti „Pin­te­rest“ plat­for­mo­je: „Sa­vo šventė­je ar te­mo­je ver­ta paieš­ko­ti pra­smės, ak­cen­tuo­ti ką nors as­me­niš­ko – pa­vyzd­žiui, vai­ko mėgstamą veiklą, žais­lus ar he­rojų. Ta­da laimės efek­tas pa­ma­čius de­korą yra kur kas di­des­nis.“

Ro­ber­ta griau­na ir mitą, kad ba­lio­nai grei­tai su­bliūkš­ta ar sprogs­ta. Taip nu­tin­ka tik juos per daug pri­pūtus ar­ba dėl ne­pa­lan­kių oro sąlygų: karš­čio, šal­čio, stip­rios trin­ties, vėjo ar lie­taus. Tel­šiškė de­ko­ruo­ja tiek pa­tal­po­se, tiek lau­ko te­ra­so­se ar so­dy­bo­se, kas­kart pri­tai­ky­da­ma spe­cia­lias tvir­ti­ni­mo prie­mo­nes ir pa­čius ba­lio­nus. Už­sa­ko­vai jos kur­tais ba­lio­nais ne­re­tai džiau­gia­si net ke­lias sa­vai­tes po šventės.

Gim­to­jo mies­to ši­lu­ma ir bend­ras kūry­bos džiaugs­mas

Va­sa­ros se­zo­nu Tel­šiuo­se do­mi­nuo­ja vaikų krikš­ty­nos, šal­tuo­ju metų lai­ku – gim­ta­die­niai, taip pat de­ko­ruo­ja­mi at­si­da­ran­čių vers­lo įmo­nių pa­statų fa­sa­dai. Nors ma­žes­nia­me mies­te šven­ti­nis de­ko­ra­vi­mas kar­tais dar ver­ti­na­mas kaip ne pir­mos svar­bos pa­slau­ga (tai ir pa­ska­ti­no pra­plėsti veiklą), dar­bas čia tu­ri did­žiulį pri­va­lumą: vis­kas yra ran­ka pa­sie­kia­ma. Pa­mir­šus men­kiau­sią de­talę ga­li­ma grei­tai par­va­žiuo­ti na­mo, o tai itin gelbs­ti įtemp­tais sa­vait­ga­liais, kai per vieną dieną ten­ka su­mon­tuo­ti net tris ba­lionų sie­nas.

Dirb­da­ma su klien­tais Ro­ber­ta džiau­gia­si tiek tais, ku­rie atei­na su aiš­kia vi­zi­ja, tiek tais, ku­rie vi­siš­kai pa­si­ti­ki jos sti­liu­mi ir su­tei­kia kūry­binę laisvę. Nors vie­to­je vi­sa­da tu­ri platų, pa­gal se­zo­nus pil­domą ba­lionų spalvų asor­ti­mentą (yra tekę krikš­ty­nas pa­puoš­ti vos per tris die­nas), ji ra­gi­na kreip­tis iš anks­to, kad vi­sos med­žia­gos iš tiekėjų at­ke­liautų lai­ku.

Did­žiau­sia mo­ty­va­ci­ja judė­ti į prie­kį tel­šiš­kei tam­pa klientų pa­ste­bi­mas jos kruopš­tu­mas, aiš­ki ko­mu­ni­ka­ci­ja, kūry­biš­ku­mas ir be­ga­li­nis už­si­de­gi­mas. Ro­ber­ta ne­ti­ki at­si­tik­ti­ne sėkme ar vien tik gra­žia idė­ja: jos ma­ny­mu, rei­kia ne­gailė­ti savęs, at­si­duo­ti 100 pro­centų ir judė­ti pir­myn net ta­da, kai būna sun­ku.

Su „BOOM Bal­loon ART“ dar­bais ga­li­ma su­si­pa­žin­ti „Fa­ce­book“ ir „Ins­tag­ram“ pa­sky­ro­se. Nors ga­li­ma pa­ra­šy­ti ži­nutę, Ro­ber­ta la­biau­siai lau­kia skam­bu­čių – gy­vas po­kal­bis pa­de­da ge­riau pa­žin­ti žmogų ir pa­jus­ti tik­ruo­sius jo šventės po­rei­kius.

Vi­siems, svars­tan­tiems apie sa­vo ke­lią, tel­šiškė siun­čia nuo­širdų pa­linkė­jimą: ne­bi­jo­ti pra­dėti ir tikė­ti sa­vi­mi. Leng­va tik­rai ne­bus, teks pa­bus­ti ir už­mig­ti su to­mis pa­čio­mis min­ti­mis, ta­čiau išdrįs­ti da­lin­tis su ki­tais tuo, ką mo­ki ge­riau­siai ir kuo ti­ki pa­ti, yra be ga­lo ver­ta.