Pokalbiuose, diskusijose apie istorinę praeitį – lietuvių ir kitų tautybių žmonių tremtį, kalinimus lageriuose, koncentracijos stovyklose, Holokaustą – kartais nuskamba labiau retorinis nei tikslaus ir aiškaus atsakymo reikalaujantis klausimas: „Kodėl jie nesipriešino?“
Griežta kontrolė ir baimė, izoliacija ir informacijos trūkumas, prasta žmonių fizinė būklė ir psichologinė būsena – tai pagrindinės priežastys, kurios dažniausiai nulemdavo kalinamų tremtinių, politinių kalinių nuolankumą.
Vis dėlto pasipriešinimo sovietų prievartai prieš mūsų tautą, sukilimų pavyzdžių buvo. Prieš 70 metų įvykęs Kengyro sukilimas – vienas jų.
Sukilimui – septyniasdešimt metų
Šių metų gegužės 16 dieną sukako lygiai 70 metų, kai prasidėjo vienas iš didžiausių politinių kalinių sukilimų GULAGO lageriuo-se – Kengyro sukilimas.
Kazachstano stepėse, viename iš ypatingųjų GULAG‘o sistemos lagerių Nr. 4, Steplage, 1954 m. buvo kalinama virš 20 tūkst. politinių kalinių iš visos Sovietų Sąjungos.
Daugumą (apie 9 tūkst.) kalinių sudarė ukrainiečiai, apie 3 tūkst. – lietuviai. Jie buvo kalinami labai griežtomis, alinančiomis sąlygomis, statė Džezkazgano miestą, dirbo sunkius kalnakasybos darbus vario rūdos kasyklose, dirbo plytinėse.
Lageryje veikė politinių kalinių pogrindinės pasipriešinimo organizacijos, sudarytos tautiniu principu. Labai aktyvūs buvo ukrainiečiai ir lietuviai.
Sukilimas buvo išprovokuotas
1954 m. gegužės 16 d. į Steplago Kengyro lagerio punktą atvežti kriminaliniai kaliniai išgriovė tvorą, skyrusią lagerio punktus, ir ėmė veržtis į moterų zoną. Paskui juos ginti moterų puolė politiniai kaliniai.
Gegužės 17 d. į moterų zoną besiveržiančius kalinius sargyba paleido ugnį. Žuvo 18 kalinių, buvo sužeista 70. Žuvo du lietuviai – Povilas Seikalis ir Kazimieras Šiugždinis.
Kaliniai atsisakė išeiti į darbą ir pareikalavo komisijos iš Maskvos ištirti šaunamojo ginklo prieš kalinius panaudojimo atvejį. Sukilimui ėmėsi vadovauti vienas iš kalinių, rusas papulkininkis kapitonas Kuznecovas. Buvo sukurtas sukilimo komitetas su kariniu, saugumo, propagandos ir skundų dėl administracijos piktnaudžiavimo nagrinėjimo skyriumi.
Pastarajam pirmininkavo lietuvis teisininkas Juozas Kondratas. Politinių kalinių reikalavimai buvo tokie: panaikinti ypatingąjį lagerio režimą, ištirti neteisėtus šaunamojo ginklo panaudojimo prieš kalinius atvejus; sumažinti bausmę kaliniams, nuteistiems 25 metams lagerio, paleisti iš tremties jų šeimas; sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų, už darbą mokėti tokį patį atlyginimą kaip ir laisvai samdomiems darbuotojams, peržiūrėti užskaitų sistemą, apriboti lagerio administracijos galimybes skirti drausmines nuobaudas; į lagerį pakviesti atvykti SSKP CK prezidiumo narį arba CK sekretorių.
Buvo atsižvelgta tik į dalį reikalavimų: panaikintas ypatingasis režimas, peržiūrėta užskaitų sistema, sutrumpinta darbo diena. Kalinių tai netenkino. Sukilimo komitetas organizavo lagerio valdymą ir pasiruošimą galimam puolimui.
Lageris išsikėlė vėliavą su raudonu kryžiumi ir pusmėnuliu baltame fone, paskelbė šūkį – „Laisvė arba mirtis“.
Priešinosi ilgiau nei mėnesį
Kiekvienam lagerio punktui buvo paskirti pasipriešinimo štabo viršininkai, atsakingi barakų, sekcijų ir brigadų vadai. Nustatyti kontroliniai postai ir budėjimo grafikai. Organizuota ginklų gamyba. Iš lageryje turėtų medžiagų, darbo įrankių buvo gaminamos ietys, peiliai, kirviai, savadarbiai pistoletai, granatos. Propagandos skyrius ruošė skrajutes, jas platino ne tik lagerio viduje, bet ir stengėsi išplatinti už jo ribų. Buvo sukonstruotas radijo mazgas, o nutraukus elektros tiekimą lageriui, kaliniai pasigamino generatorių.
Lietuviai aktyviai dalyvavo sukilime. Daugiausia ėjo sargybą budėdami paskirtuose postuose, gamino ginklus, statė barikadas, dirbo propagandos skyriuje, ėjo K. Kuznecovo asmens sargybinių pareigas, buvo ryšininkai tarp tautinių grupių.
42 dienas Kengyro kaliniai išlaikė savivaldą, į lagerio teritoriją neįsileido administracijos ir gyveno, kaip jie patys vadino, „laisvoje respublikoje“.
Solidarizuodamasis su Kengyro kaliniais, birželio mėnesį streiką paskelbė kitas Steplago lagerio punktas – Džezkazgan-Rudnikas.
Vis dėlto naktį iš birželio 25 į 26 d. į lagerio zoną įvažiavo 5 tankai, 3 gaisrinės mašinos, buvo įvesta 1,6 tūkst. karių, 98 tarnybiniai šunys. Tankai važiavo traiškydami viską pakeliui – barikadas, barakus, žmones. Kaliniai kiek galėjo, gynėsi, – šaltaisiais ginklais, akmenimis, plytomis, savadarbėmis granatomis.
Vis dėlto kova buvo nelygiavertė, sukilimas numalšintas. Oficialiais duomenimis, iš karto žuvo 37 kaliniai, vėliau dar 9 nuo sužeidimų mirė, 106 sužeisti.
Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, kaliniai parodė, kad net ir sunkiomis sąlygomis jie gali pasipriešinti. Tai buvo politinių kalinių laisvėje pradėtos kovos su okupacija ir totalitarizmu tąsa. Jie sudrebino GULAG‘o sistemą iš pamatų.
Po sukilimo buvo panaikinti ypatingieji lageriai, sušvelnintas kalinimo režimas, pagerintos darbo ir kalinimo sąlygos. Imta peržiūrėti politinių kalinių bylas. 1956 m. pradėta masiškai paleisti politinius kalinius iš lagerių.
Priminė svarbiausius faktus
Simboliška: jau mėnesį Mažeikių muziejuje eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta kilnojamoji paroda „Lietuviai Kengyro sukilime. 1954 m. gegužės 16 – birželio 26 d.“ buvo pristatyta 35-ųjų Baltijos kelio metinių išvakarėse. Dauguma pristatymo dalyvių – mažeikiškiai tremtiniai arba žmonės, gimę tremtinių šeimose.
Muziejuje lankėsi Kengyro sukilimo žinovas ir šios temos populiarintojas, memorialinio komplekso Kengyre kūrėjas, architektūros profesorius Algis Vyšniūnas.
Jis į pristatymą susirinkusiems mažeikiškiams priminė svarbiausius faktus apie prieš 70 metų įvykusį vieną iš didžiausių politinių kalinių sukilimų GULAG‘o lageriuose, atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Prie parodos stendų pateikė platesnės informacijos, komentarų kas čia rašoma ar įamžinta.
Kalinimas lageriuose – mažai tyrinėjama tema
Kazachstane gimęs A. Vyšniūnas mažeikiškiams pasakojo, kad pirmą kartą apie Kengyro sukilimą išgirdo 1990 metais, dalyvaudamas ekspedicijoje į šią šalį.
„Buvę kaliniai pasakojo, kaip prieš juos važiavo tankai. Aš tada pirmą kartą išgirdau ir buvau šokiruotas: kaip taip gali būti?! Ir tuos pasakojimus aš supratau ne kaip informaciją, o kaip įpareigojimą ką nors padaryti, įamžinti tuos dalykus“, – apie tai, kada ir kodėl ėmė domėtis ir gvildenti Kengyro sukilimo, GULAG‘o temą, kalbėjo profesorius.
A. Vyšniūnas sakė pastebėjęs, kad bendroje lietuvių laisvės kovų istorijoje yra skylių. Viena jų – tai, kad tyrinėjamos tik partizanų, ypač žuvusių, arba tremtinių istorijos, ties jomis apsistojama, rūpinamasi įamžinimu.
„Yra daug partizanų, kurie nežuvo, kaip ir, pavyzdžiui, mano tėvas. Likimas jiems pagailėjo mirties ir jie perėjo lagerius, paskui – ir tremtį, kuri buvo bausmės tęsinys. Suvokiau, kad reikia ką nors daryti, tą temą įtvirtinti“, – kalbėjo memorialinio komplekso Kengyre kūrėjas.
Neringa ŠVELNIENĖ
Autorės nuotr.
Loading ...
