Kazimiera Danutė Šarpnickienė Varniuose – jau nuo 1948 metų. Čia gyventi jai patinka: geri žmonės supa, o ir veiklos netrūksta – moteris vadovauja Varnių senolių bendruomenei, laisvalaikį skiria kūrybai. Savo mintis varniškė užrašo, o iš jų gimsta kūriniai, kuriuos vėliau suguldo į knygą.
Pirmojoje K. D. Šarpnickienės eilėraščių knygoje „Atodairos“ telpa visas moters gyvenimas: eilės, skirtos gimtinei (Alsėdžiai, Maksčių k.), amžinybėn išėjusiam vyrui Petrui, giminei, svarbioms jos gyvenimo akimirkoms ir įvykiams Lietuvoje.
Antrasis kūrėjos leidinys – jos iniciatyva iš visų laikraščių surinkta, sudėliota ir paruošta spausdinti medžiaga apie lakūną Edvardą Slušnį. „Knyga skirta mylimai sesei Stanislavai Slušnienei, Lietuvos lakūno Edvardo Slušnio motinai, jos ir sūnaus pagerbimo jubiliejinių metų proga“, – sakė pašnekovė.
Moteris daugiau kurti pradėjo tada, kai su vyru atsikėlė gyventi į Varnius. P. Šarpnickio darbas buvo kūrybinis, reikėjo rengti įvairiausius teminius vakarus. „Norėjau jam padėti. Pradėjau kurti ir tuomet atradau savyje kažką tokio užslėpto. Džiaugiausi, jog galėjau padėti. Iki šių dienų ir nepaleidžiu šios atrastos kūrybinės gyslelės“, – pasakojo varniškė.
Esu
Viskas praeina…
Džiaugsmas išblėsta,
Skausmas atlėgsta,
Tik aš dar esu.
Gyvenimo savo kryželį nešu
Apvaizdai dėkodama,
Kad aš dar esu.
Buvau tarp būties ir mirties,
Dabartis dar suteikia vilties
Geresnį sutikti rytojų.
Dievui dėkoju
Ir maldą kasdieninę aukoju.
Už tai, kad tarp mūsų visų
Ir vėl aš laiminga esu,
Esamajame laike tebesu.
2006
Loading ...
