Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Telšių miesto garbės pilietis Vytautas Adolfas Puplauskas – išskirtinė asmenybė, ypač daug prisidėjusi prie Lietuvos laisvės atgavimo.
Vytautas Adolfas gimė 1930 m. spalio 3 d. smulkių ūkininkų, inteligentų šeimoje, kurios visi vaikai lankė mokyklą, o ilgais žiemos vakarais, paruošę pamokas, kartu su tėvais skaitydavo knygas, laikraščius, diskutuodavo politinėmis, religinėmis, istorinėmis temomis.
V. A. Puplauskui besimokant pradinėje mokykloje įvyko ir dviejų Nepriklausomybės Akto signatarų – esamo ir būsimo – susitikimas. Vasario 16-osios akto signataras, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis Vytautui Adolfui Šv. Antano Paduviečio katedroje suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Telšių miesto garbės pilietis – tikras katalikas, jį ne tik kas sekmadienį, bet ir kas vakarą galima sutikti šv. Mišiose Šv. Antano Paduviečio katedroje.
Baigęs mokslus Telšiuose, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Elektrotechnikos fakultetą, įgijo inžinieriaus elektromechaniko specialybę, grįžo į Telšius ir įsidarbino „Masčio“ fabrike elektrocecho meistru. Net būsimą žmoną Oną Aleknavičiūtę ten sutiko, su ja dviejų dukterų ir dviejų sūnų susilaukė, o dabar ir anūkais džiaugiasi.
Kai Telšiuose kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio skyrius, V. A. Puplauskas įsijungė į jo veiklą, buvo iškeltas kandidatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, išrinktas į Lietuvos Atkuriamąjį Seimą, pasirašė drauge su kitais deputatais Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
– Papasakokite apie savo kelią į politiką.
– Politika buvo mano mėgstamas dalykas, šeimoje apie politiką visuomet buvo kalbama. Dar man teko dešimt metų pagyventi ir nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Tuomet tėveliai pasakojo, kaip jie Amerikoje gyveno, kaip mama rinko aukas Lietuvos nepriklausomybei stiprinti. Okupacijos metais rodžiau, kad nepritariu okupanto idėjoms, primygtinai kvietė tapti partiniu. Stengiausi viešai priešintis komunistinei ir ateistinei ideologijai. Mane gąsdino, bet į tai nekreipiau dėmesio, buvau už tai, kad lietuvis turi būti bebaimis patriotas ir parodyti, kad jo nepalaužė okupanto priespauda ir represijos.
Atėjo metas Sąjūdžiui. Kai tik susikūrė Sąjūdis Vilniuje, atsirado Sąjūdžio grupė ir Telšiuose, prisijungiau ir tapau Sąjūdžio valdybos nariu.
– Kodėl nepriklausomybei įteisinti reikėjo pirmiausia atšaukti kitus teisinį pagrindą turinčius dokumentus, o tik vėliau dešimtimis parašų patvirtinti Kovo 11-osios aktą?
– Jei nebūtų panaikinta Tarybų Sąjungos konstitucija ir nebūtume atsiriboję nuo visų kitų mus varžančių dokumentų, būtų Nepriklausomybės Aktas negaliojantis. Viską atlikome teisingai. Tarybų Sąjungos teisininkai net nebandė kritikuoti ir pripažino, kad viskas atitinka tarptautinę teisę. Šiandieną jau 31 metus prisimename Kovo 11-ąją. Kas ją gali užmiršti! Tai buvo ypatinga diena ir pasiruošimas. Buvo toks galingas jausmas, kad jį jautė Tarybų Sąjungos vyriausybė ir nedrįso užgniaužti nepriklausomybės siekio, kaip tai padarė su Čekoslovakija, su Vengrija…
– Kaip vertinate Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų svarbą?
– Labai daug panašumų. Jie pasirašyti dar esant svetimai kariuomenei Lietuvoje. Drąsus žingsnis ir tikrai didelis indėlis buvo Vytauto Landsbergio pasirašant Kovo 11-osios aktą, taip kaip Vasario 16-osios aktą pasirašant svarbus buvo Jono Basanavičiaus vaidmuo. Jie nesvyruodami siekė tikslo, negalvodami, kokios pasekmės bus. Net JAV prezidentas skambino V. Landsbergiui, esą elgiamasi per drąsiai ir bus pakenkta M. Gorbačiovo pertvarkai.
– 31-eri metai laisvės. Ar tokią Lietuvą įsivaizdavote?
– Nepriklausomybė nėra dovanojama. Kiekviena valstybė ją turi pati išsikovoti. Ačiū Dievui, teko būti įvykių epicentre ir tą nepriklausomybę pajusti pačiam. Sakyčiau, kad 31-eri metai nenuėjo veltui, pagražėjo, atsigavo mūsų kaimai, miestai, demokratija Lietuvoje įsitvirtino. Linkiu Lietuvai nesustoti, nesakyti, kad viskas gerai. Mūsų valstybė yra ir NATO, ir ES narė, lyg ir saugu, bet, kaip parodė šis pandemijos protrūkis, greit viskas gali apsiversti ir ne į gerąją pusę. Nepriklausomybė – kaip kūdikis ant motinos rankų. Reikia, kad ją mes mylėtume, stiprintume, ja rūpintumės. Kas sudaro Lietuvą? Ogi Lietuvos žmonės. Reikia, kad jie šioje audringoje jūroje, koks yra pasaulis, turėtų aiškų kompasą – siekį į gera. Svarbu, kad auklėjimo sistema kreiptų mus visus visuotino gėrio linkme. Gėrio šaltinis yra Dievas, tad, jei norime ne tik laisvos, bet ir laimingos Lietuvos, turime kreipti žvilgsnį į Dievą.
Interviu parengtas bendradarbiaujant Telšių kultūros centrui, Telšių Žemaitės dramos teatrui ir Telšių Karolinos Praniauskaitės viešajai bibliotekai.
Loading ...
