Kol ko­vo­ja­me su vaikų te­le­fo­nais, ty­liai au­ga ki­ta „ek­ranų krizė“

Kai kal­ba­me apie pri­klau­so­mybę nuo ek­ranų, daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja­me paaug­lius, įni­ku­sius į te­le­fo­nus. Ta­čiau ty­ri­mai ro­do vi­sai kitą vaizdą. Tarp­tau­tinė var­to­tojų įžvalgų ty­rimų bend­rovė „Glo­bal­We­bIn­dex“, ap­klau­su­si gy­ven­to­jus ke­lio­se pa­sau­lio ša­ly­se, pa­stebė­jo, kad vy­res­ni nei 65 metų žmonės daž­nai tu­ri dau­giau skait­me­ni­nių įren­gi­nių nei jau­ni­mas iki 25-erių. Jų kas­dien nau­do­jamų prie­mo­nių „krep­še­ly­je“ yra iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai ir te­le­vi­zo­riai, plan­šetės, elekt­ro­ni­nių knygų skai­tyklės, sta­cio­narūs ir ne­šio­ja­mie­ji kom­piu­te­riai.

Tai reiš­kia, kad sen­jo­rai ne­bėra kar­ta, ku­ri „ne­si­nau­do­ja tech­no­lo­gi­jo­mis“. Prie­šin­gai – jie ak­ty­viai da­ly­vau­ja skait­me­ninė­je erdvė­je: nau­do­ja­si so­cia­li­niais tink­lais, vaiz­do plat­for­mo­mis, skai­to nau­jie­nas ir bend­rau­ja per įvai­rias po­kal­bių pro­gra­mas.

Šią ten­den­ciją jau pa­stebė­jo ir tech­no­lo­gijų įmonės. Rin­ko­je daugė­ja įren­gi­nių, skirtų pa­lai­ky­ti sa­va­ran­kiš­kumą: au­si­nių, vei­kian­čių kaip klau­sos pa­gal­binės prie­monės, iš­ma­niųjų laik­rod­žių, ste­bin­čių svei­ka­tos ro­dik­lius ar ga­lin­čių išk­vies­ti pa­galbą kri­tinė­se si­tua­ci­jo­se. Ta­čiau kar­tu su šiuo pro­gre­su, su tech­no­lo­gijų nau­do­ji­mo įvai­ro­ve au­ga ir ki­ta, ma­žiau ma­to­ma, pro­ble­ma – sen­jorų pri­klau­so­mybė nuo ek­ranų.

Prik­lau­so­my­bei am­žius – ne ri­ba

Ne­se­niai so­cia­li­nio dar­bo ko­legės dis­ku­ta­vo apie sen­jorų pri­klau­so­mybę nuo ek­ranų. Vi­sos jos turė­jo pa­vyzd­žių, kaip jų pa­žįsta­mi gar­baus am­žiaus žmonės po ne­tek­čių, gelbė­da­mie­si nuo vie­natvės, įnin­ka į ek­ranų „skro­li­nimą“. Iš pir­mo žvilgs­nio tai at­ro­do kaip ne­kal­tas būdas už­pil­dy­ti tylą. Ta­čiau tech­no­lo­gi­jos tu­ri ir tam­siąją pusę. Ar žmo­gus, ku­ris visą emo­cinį ryšį per­ke­lia į ek­raną, iš­lie­ka at­spa­rus ir sau­gus?

Vie­na ko­legė pa­sa­ko­jo apie anytą, ku­ri so­cia­li­niuo­se tink­luo­se nuo­lat per­ka įvai­rius niek­nie­kius iš abe­jo­tinų par­davėjų. Na­mai jau pil­ni ma­sa­žuok­lių, neaiš­kios ko­kybės šil­dyk­lių, veid­rodė­lių, laik­rodė­lių, „ste­buk­lingų“ šampūnų ir te­pa­liukų.

Ki­tas at­ve­jis – sen­jo­ras, ku­ris, gavęs ta­ria­mai „ban­ko“ ži­nutę, pa­ts at­skleidė su­kčiams pri­si­jun­gi­mo duo­me­nis ir pra­ra­do san­tau­pas.

Tai nėra pa­vie­niai nu­ti­ki­mai, pa­na­šių pa­vyzd­žių Lie­tu­vo­je ap­stu. Pra­leis­da­mi daug lai­ko in­ter­ne­te vy­res­ni žmonės su­si­du­ria su di­des­ne su­kčia­vi­mo, ma­ni­pu­lia­ci­jos ir klai­di­nan­čios in­for­ma­ci­jos ri­zi­ka, o jų pa­žeid­žia­mumą di­di­na vie­ni­šu­mas.

Ši pro­ble­ma ma­to­ma ir ki­to­se ša­ly­se. Štai Jung­tinė­je Ka­ra­lystė­je vei­kian­ti Na­cio­na­linė žai­dimų su­tri­kimų kli­ni­ka jau kurį laiką gy­do ir vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tus. Tarp jų – 72 metų mo­te­ris, ku­riai bu­vo diag­no­zuo­tas pro­ble­mi­nis žai­dimų nau­do­ji­mas te­le­fo­ne. Tai ro­do, kad pri­klau­so­mybės nuo skait­me­ni­nių veiklų ne­tu­ri am­žiaus ribų.

Ką kom­pen­suo­ja „skro­li­ni­mas“?

Vos įkėlus į „Fa­ce­book“ pa­skyrą naują įrašą, po ke­lių mi­nu­čių at­si­ran­da pir­mie­ji „pa­tin­ka“ iš vy­res­nių žmo­nių. Iš ša­lies tai at­ro­do kaip pa­pras­tas ak­ty­vu­mas: žmonės pa­lai­ko, do­mi­si, da­ly­vau­ja. Ta­čiau so­cia­li­niam dar­buo­to­jui to­kie ma­ži skait­me­ni­niai ženk­lai pa­sa­ko dau­giau. Jie ro­do, kad da­liai vy­res­nio am­žiaus žmo­nių te­le­fo­nas ir in­ter­ne­tas jau ta­po ne tik įran­kiu. Jie ta­po kas­die­nybės da­li­mi – kar­tais net svar­biau­siu ry­šiu su pa­sau­liu.

Vy­resnė kar­ta prie ek­ranų būna be­veik vi­sa­da, išs­ky­rus miegą. Todėl klau­simą „kodėl žmo­gus tiek lai­ko pra­leid­žia te­le­fo­ne?“ vis daž­niau pa­pil­do ki­tas – „ką te­le­fo­nas jam su­tei­kia, ko jis ne­gau­na ki­tur?“.

Išėjęs į pen­siją žmo­gus ne­ten­ka ru­ti­nos, ko­legų, kas­die­nių po­kal­bių, jaus­mo, kad jo bu­vi­mas kaž­kam rei­ka­lin­gas. Dar­bas su­tei­kia struktūrą ir ta­pa­tybę. Kai to ne­lie­ka, ek­ra­nas tam­pa leng­viau­siai pa­sie­kia­mu at­sa­ky­mu į tylą. „Pa­tin­ka“ ga­li tap­ti pri­mi­ni­mu: „kaž­kas ma­ne ma­to“. Ko­men­ta­ras – po­kal­bio pa­kai­ta­lu. Pra­ne­ši­mas te­le­fo­ne – ženk­lu, kad kaž­kas jo lau­kia.

Kemb­rid­žo uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai, tyrę vy­res­nio am­žiaus žmo­nių el­gesį so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, nu­statė, kad reak­ci­jos, ko­men­ta­rai ir sekėjų skai­čius yra vie­nas stip­riau­sių veiks­nių, ska­ti­nan­čių nuo­la­tinį te­le­fo­no tik­ri­nimą.

Ne­pa­lik­ti vienų prie ek­ranų

So­cia­li­niai dar­buo­to­jai ilgą laiką kalbė­da­mi apie vy­res­nius žmo­nes ir tech­no­lo­gi­jas pir­miau­sia turė­jo ome­ny­je skait­me­ninę at­skirtį. Jiems rūpi, kaip iš­mo­ky­ti žmogų nau­do­tis ban­ko pro­gramė­le, kaip už­re­gist­ruo­ti vi­zitą pas gy­dy­toją, pri­si­jung­ti prie elekt­ro­ni­nių pa­slaugų.

Tai vis dar la­bai svarbūs klau­si­mai. Mat da­liai sen­jorų tech­no­lo­gi­jos vis dar yra bar­je­ras. Ta­čiau šian­dien at­si­ran­da nau­jas iššū­kis: da­lis žmo­nių jau per­ėjo pirmąjį slenkstį. Jie iš­mo­ko nau­do­tis tech­no­lo­gi­jo­mis. Jie pri­si­jungė. Da­bar tu­ri­me kalbė­ti apie kitą pusę – kaip pa­dėti nau­do­tis jo­mis pra­smin­gai.

Paaug­lio te­le­fo­no nau­do­jimą ste­bi tėvai, mo­ky­to­jai, šei­ma. O vie­ni­šas sen­jo­ras daž­nai lie­ka vie­nas su sa­vo ek­ra­nu. Nie­kas ne­ste­bi, kiek va­landų jis pra­leid­žia in­ter­ne­te. Nie­kas ne­klau­sia, ką jis ten vei­kia. Re­tai kas pa­de­da at­skir­ti nau­dingą tu­rinį nuo ma­ni­pu­lia­ci­jos.

O pa­vo­jai – gan realūs. In­ter­ne­te vy­res­ni žmonės ga­li su­si­dur­ti su su­kčia­vi­mu, klai­di­nan­čia in­for­ma­ci­ja, emo­cinė­mis ma­ni­pu­lia­ci­jo­mis. Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos duo­me­ni­mis, net 56 pro­c. visų in­ter­ne­tinės ap­gaulės aukų ES yra vy­res­ni nei 55 metų.

Kad lai­kas pra­bėgtų pra­smin­gai

Šian­dien tu­ri­me kalbė­ti ne tik apie tech­no­lo­gijų priei­na­mumą, bet ir apie saugų bei pra­smingą skait­me­ninį laiką. Rei­kia ne kri­ti­kuo­ti, kad per il­gai būna­ma prie ek­ranų, o ne­pa­tingė­ti skir­ti lai­ko, pa­kalbė­ti su žmo­gu­mi, pa­ro­dy­ti, pa­mo­ky­ti.

Ar­ti­mie­ji, šei­ma, kai­my­nai ga­li pa­dėti sen­jo­rams nau­do­ti te­le­foną ne tik pra­mo­gai, bet ir ry­šiams megz­ti: bend­rau­ti vaiz­do skam­bu­čiais, jung­tis į bend­ruo­me­nių gru­pes, re­gist­ruo­tis į ren­gi­nius, už­siė­mi­mus, sa­va­no­rystę. Ty­ri­mai ro­do, kad to­kia veik­la ga­li ma­žin­ti vie­ni­šu­mo jausmą ir stip­rin­ti emo­cinę ge­rovę.

Ne ma­žiau reikš­min­ga yra ug­dy­ti kri­tinį mąstymą. Ne vi­sa in­ter­ne­te ran­da­ma in­for­ma­ci­ja yra tei­sin­ga, o dirb­ti­nio in­te­lek­to at­sa­ky­mai taip pat ga­li būti ne­tikslūs. Sen­jo­rams rei­kia pa­dėti su­pras­ti, kaip tik­rin­ti šal­ti­nius, kaip at­pa­žin­ti ma­ni­pu­lia­ciją, kaip sau­giai nar­šy­ti.

Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri skir­tin­gus po­rei­kius ir skir­tingą san­tykį su tech­no­lo­gi­jo­mis. Vie­niems svar­biau­sia iš­mok­ti bend­rau­ti su šei­ma, ki­tiems – nau­do­tis elekt­ro­ninė­mis svei­ka­tos pa­slau­go­mis, su­si­ras­ti in­for­ma­ciją ar tvar­ky­ti kas­die­nius rei­ka­lus. Todėl pa­gal­ba tu­ri būti pri­tai­ky­ta žmo­gui, o ne žmo­gus tai­ky­tis prie tech­no­lo­gi­jos.

Būti­na pa­lik­ti ga­li­mybę rink­tis. Ne vi­si sen­jo­rai no­ri ar ga­li nau­do­tis skait­me­ninė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Todėl svar­bu iš­sau­go­ti ir ki­tus bend­ra­vi­mo bei pa­slaugų ga­vi­mo būdus: gyvą po­kalbį, te­le­fo­no skam­butį, po­pie­ri­nius do­ku­men­tus.

Šia­me pro­ce­se itin reikš­min­gas ir so­cia­li­nio dar­buo­to­jo vaid­muo. Jis ga­li pa­stebė­ti, kad žmo­gus per­ne­lyg už­si­da­ro skait­me­ninė­je erdvė­je. Ga­li at­kreip­ti dėmesį į pa­si­kei­tusį el­gesį, pa­si­kalbė­ti apie tai, kas sly­pi už il­go nar­šy­mo, ir pa­dėti žmo­gui su­pras­ti, ko­kias emo­ci­jas jis ban­do už­pil­dy­ti ek­ra­nais.

So­cia­linė dar­buo­to­ja, Pro­fe­si­nių kom­pe­ten­cijų to­bu­li­ni­mo cent­ro eks­pertė, Lie­tu­vos so­cia­li­nių dar­buo­tojų aso­cia­ci­jos vi­cep­re­zi­dentė Miglė MA­NIU­ŠYTĖ