„Kad nė vie­nas ne­būtų pa­mirš­tas“ – bend­ruo­menę su­vie­ni­jo pa­gar­ba išė­ju­siesiems

Artė­jant Vėlinėms, Žarė­nuo­se gimė pra­smin­ga ini­cia­ty­va „Kad nė vie­nas ne­būtų pa­mirš­tas“. Jos tiks­las – pa­gerb­ti išė­ju­siuo­sius, pa­si­rūpin­ti ne­lan­ko­mais ka­pais, pri­si­min­ti seną­sias ka­pi­nai­tes ir žmo­nes, ku­rių var­dus ir gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas pa­ma­žu už­den­gia lai­ko už­marš­tis.

Kar­tais di­delę pra­smę tu­ri vi­sai pa­pras­ti dar­bai – su­tvar­ky­tas ka­pas, pa­dėta gėlė, už­deg­ta žva­kelė ar ty­liai su­kalbė­ta mal­da. Tai ženk­lai, ro­dan­tys, kad žmo­gus ne­pa­mirš­tas, kad jo gy­ve­ni­mas ir at­mi­ni­mas tebė­ra svarbūs. Būtent šia min­ti­mi va­do­va­vo­si vi­si, su­si­būrę į bendrą ini­cia­tyvą.

Ak­ci­ja pra­si­dėjo spa­lio 28 dieną, kai bend­ruo­menės na­riai su­si­telkė bend­ram dar­bui ir už­baigė kapų tvar­kymą. Ket­vir­ta­dienį gau­sus būrys bend­ruo­menės na­rių darė gėlių puokš­tes, o pa­ra­pi­jos kle­bo­nas pa­šven­ti­no at­mi­ni­mo žva­ke­les ir gėlių puokš­tes. Tai bu­vo pa­si­ruo­ši­mas penk­ta­die­nio kapų lan­ky­mui – die­nai, kai bend­ro­mis pa­stan­go­mis norė­ta pa­gerb­ti kuo dau­giau išė­ju­siųjų ir pa­si­rūpin­ti, kad nė vie­nas ka­pas ne­liktų be at­mi­ni­mo ženk­lo.

Spa­lio 30-ąją kapų lan­ky­mas pra­si­dėjo nuo Žarėnų par­ti­zanų pa­ger­bi­mo. Prie jų ka­po už­deg­tos at­mi­ni­mo žva­kelės, pa­dėtos gėlių puokštės su Lie­tu­vos tris­palvė­mis. Taip pa­gerb­ti žmonės, paau­koję sa­vo gy­ve­nimą už Lie­tu­vos laisvę. Tris­palvės prie gėlių ta­po ne tik vals­tybės sim­bo­liu, bet ir pa­dėkos ženk­lu už drąsą, pa­siau­ko­jimą bei laisvę, ku­ria šian­dien ga­li­me džiaug­tis.

Vėliau ap­lan­ky­ti ne­lan­ko­mi ka­pai ir se­no­sios, ne­be­vei­kian­čios Tar­vydų, Mil­kantų, Už­mi­nijų, Ver­ti­ninkų bei Karš­te­nių ka­pi­naitės. Šio­se is­to­rinė­se vie­to­se ka­dai­se ilsė­jo­si žmonės, kūrę sa­vo šei­mas, dirbę, mylėję ir gy­venę šio kraš­to žemė­je. Šian­dien kai kur jų at­mi­nimą žy­mi tik kop­lytėlė ar kry­žius, ta­čiau ir šios vie­tos nu­si­pel­no pa­gar­bos. Prie ne­lan­komų kapų už­deg­tos žva­kelės ir pa­dėtos puokštės, o ap­lan­ky­to­se vie­to­se su­kalbė­ta mal­da už vi­sus, ku­rie gy­ve­no ir išė­jo am­ži­nybėn.

Ypa­tin­go jaut­ru­mo šiai ini­cia­ty­vai su­teikė ir as­me­ni­nis at­mi­ni­mas. Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ap­lankė ir pa­gerbė Žarėnų ka­pinė­se pa­lai­dotų ku­nigų ir klie­rikų at­mi­nimą, gais­ri­nin­kai ap­lankė mi­ru­sių ko­legų ka­pus, o Var­nių gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas pa­gerbė išė­ju­sių miš­ki­ninkų at­mi­nimą. Už kiek­vie­no ka­po sly­pi žmo­gaus gy­ve­ni­mas, jo dar­bai, ar­ti­mie­ji ir pa­lik­tas pėdsa­kas. Todėl at­mi­ni­mo žva­kelė – tai ir ty­lus pa­dėkos žo­dis už tai, ką žmo­gus nu­veikė, kuo bu­vo ir ką pa­li­ko ki­tiems.

Prie šios pra­smin­gos ini­cia­ty­vos su­si­telkė Žarėnų bend­ruo­menė, se­niū­ni­ja, bib­lio­te­ka, die­nos cent­ras, gais­ri­nin­kai, kultū­ros dar­buo­to­jai, vaikų dar­že­lis, pa­ra­pi­ja, Tel­šių so­cia­li­nių pa­slaugų cent­ras, Var­nių gi­ri­nin­ki­ja ir Lie­tu­vos šau­lių sąjun­gos Že­mai­ti­jos šau­lių 8-osios rink­tinės at­sto­vai. Kiek­vie­no indė­lis bu­vo svar­bus – nuo kapų tvar­ky­mo ir puokš­čių da­ry­mo iki mal­dos, ap­si­lan­ky­mo ato­kio­se ka­pi­naitė­se ir žva­kelės už­de­gi­mo.

Ypač džiu­gu, kad ak­ci­ja su­vie­ni­jo skir­tin­gas kar­tas – nuo dar­že­lio vaikų iki vy­res­nio am­žiaus žmo­nių. Tai bu­vo ne tik bend­ras dar­bas, bet ir pra­smin­ga gy­ve­ni­mo pa­mo­ka ma­žie­siems: pa­gar­ba žmo­gui, at­mi­ni­mas ir rūpes­tis ki­tais ne­tu­ri am­žiaus ribų. Kai vai­kai ir vy­res­nio­ji kar­ta su­si­tin­ka bend­ram tiks­lui, per­duo­da­mos ver­tybės, ku­rios iš­lie­ka il­giau nei vie­na die­na – pa­gar­ba praei­čiai, at­jau­ta ir bend­rystė.

Nuo­šird­žiai dėko­ja­me ir ini­cia­ty­vos rėmėjams – gėlių sa­lo­nui „Dai­vutės gėlės“, ka­pa­vie­čių tvar­ky­mo ir pa­minklų ga­my­bos įmo­nei „Jog­min­da“, lai­do­ji­mo pa­slau­gas tei­kian­čiai fir­mai „Mal­da“ bei Tel­šių ge­du­lo na­mams.

Dėko­ja­me vi­siems, ku­rie skyrė sa­vo laiką, darbą, rūpestį ir pri­si­dėjo prie to, kad ši idė­ja taptų pra­smin­gu bend­ruo­menės dar­bu.

Ini­cia­ty­va pa­rodė, kad bend­ruo­menę vie­ni­ja ne tik šventės ir džiaugs­min­gi su­si­ti­ki­mai. Ji stip­ri ir tuo­met, kai žmonės su­si­bu­ria dėl bend­ros ver­tybės – pa­gar­bos žmo­gui, jo gy­ve­ni­mui ir at­mi­ni­mui. Net ir ne­di­de­lis dar­bas ga­li turė­ti di­delę pra­smę, kai at­lie­ka­mas nuo­šird­žiai ir kar­tu.

Ti­kimės, kad ak­ci­ja „Kad nė vie­nas ne­būtų pa­mirš­tas“ taps gra­žia Žarėnų tra­di­ci­ja, ku­ri kas­met su­burs vis dau­giau žmo­nių, ska­tins rūpin­tis ne­lan­ko­mais ka­pais, sau­go­ti is­to­ri­nes vie­tas ir per­duo­ti jau­na­jai kar­tai pa­gar­bos bei at­jau­tos ver­ty­bes.

Juk kol yra žmo­nių, ku­rie pri­si­me­na, kol už­de­ga­ma žva­kelė ir iš­ta­ria­ma mal­da, tol gy­va ir at­min­tis. O kar­tais vie­nos ma­žos lieps­nelės už­ten­ka, kad pri­mintų la­bai svarbų da­lyką – nė vie­nas žmo­gus ne­turėtų būti pa­mirš­tas.

Žarėnų se­niū­ni­jos inf.