Jus­ti­na pa­si­ti­ko 90-ąjį ru­de­nį

De­vy­nias­de­šim­ta­sis gy­ve­ni­mo ru­duo ap­lan­kė Var­nių se­niū­ni­jos Di­džio­jo Pa­lūkš­čio kai­mo gy­ven­to­ją Jus­ti­ną Gu­mu­liaus­kie­nę. Gar­bin­gą ju­bi­lie­jų su­kak­tu­vi­nin­kė pa­mi­nė­jo sa­vait­ga­lį šei­mos ap­sup­ty­je.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

J. Gu­mu­liaus­kie­nė gi­mė ne­to­li Med­vė­ga­lio, tuo­me­ti­nia­me dar Var­nių ra­jo­ne, prieš ka­rą. Šei­mo­je au­go še­ši vai­kai. Gy­ve­ni­mas ne­gai­lė­jo iš­ban­dy­mų. Anks­ti mi­rus Jus­ti­nos tė­ve­liui, jos ma­ma li­ko su vai­kais vie­na. Bu­vo sun­kūs lai­kai – ka­ras, po­ka­ris. Su aša­ro­mis de­vy­nias­de­šimt­me­tė at­si­me­na tas die­nas, kai te­ko slaps­ty­tis. Kar­tą be­si­slaps­tan­čius juos ra­do gink­luo­ti ka­rei­viai. Jus­ti­nos ma­ma, pri­glau­du­si ša­lia sa­vęs vai­kus, pra­šė jų ne­žu­dy­ti. Prie­šai pa­si­trau­kė.

Jus­ti­na nuo ma­žu­mės la­bai no­rė­jo mo­ky­tis, ta­čiau ga­li­my­bių ne­bu­vo. Ma­ma vi­so­mis iš­ga­lė­mis į moks­lus iš­lei­do tik ma­žą­jį sū­nų. O Jus­ti­na bu­vo sa­va­moks­lė – kiek pa­ti įsten­gė, tiek sė­mė­si ži­nių, iš kur tik pa­jė­gė. Ka­dan­gi bu­vo be moks­lo, per gy­ve­ni­mą dir­bo ūkio dar­bus na­muo­se ir ko­lū­ky­je.

Sa­vo ant­rą­ją pu­sę Jus­ti­na su­ti­ko gim­ta­ja­me kraš­te, kai­mo šo­kiuo­se. Bė­gant lai­kui su­kū­rė šei­mą ir su­si­lau­kė duk­ters Ni­jo­lės.

Ni­jo­lė dė­kin­ga tė­vams už mei­lę, už pa­vyz­dį, už auk­lė­ji­mą. Jų pa­stan­go­mis ji sėk­min­gai bai­gė uni­ver­si­te­tą, ta­po įmo­nės va­do­ve. „Man gy­ve­ni­me la­bai pa­si­se­kė. Au­gau dvie­jų vie­nas ki­tą my­lin­čių, vie­nas ki­tą ger­bian­čių žmo­nių šei­mo­je“, – gra­žių žo­džių tė­ve­liams ne­gai­lė­jo duk­ra. Kar­tu su Ni­jo­le šei­mo­je užau­go iš tė­ve­lio pu­sės be ma­mos li­kęs ber­niu­kas, ku­rį šei­ma priė­mė kaip sa­vo vai­ką.

Kiek Ni­jo­lė pa­me­na, jų na­muo­se vi­sa­da bū­da­vo pil­na žmo­nių. Tė­ve­liai bu­vo la­bai ge­ra­šir­džiai, kiek ga­lė­da­vo, tiek vi­siems pa­dė­da­vo. Vi­si at­vy­kę į sve­čius grįž­da­vo na­mo su pil­nais krep­šiais sū­rių, me­daus, svies­to ir ki­tų kai­mo gė­ry­bių. Gu­mu­liaus­kai bu­vo la­bai darbš­tūs žmo­nės, to­dėl ir sun­kiau­siais lai­kais sa­vo pa­stan­go­mis jiems pa­vy­ko iš­gy­ven­ti.

Duk­ra pa­sa­ko­jo, jog ma­ma vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo pa­si­tem­pu­si, tvar­kin­ga, mė­go pa­si­puoš­ti ir da­bar gim­ta­die­niui ba­te­lius su kul­niu­kais pa­si­ruo­šė.

„Vi­sa­da sma­gu su­grįž­ti į vai­kys­tės na­mus, kur ma­ma mus pa­si­tin­ka su mei­le ir džiaugs­mu“, – sa­kė duk­ra.