Ju­bi­liejų pa­si­tin­kan­tis Var­nių se­niū­nas Rolandas Bru­žas: „Esu už­sis­pyręs že­mai­tis“

Spa­lio 31 dieną Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių se­niūnų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas, Var­nių se­niū­ni­jos se­niū­nas Ro­lan­das Bru­žas pa­si­tiks 60-ąjį gim­ta­dienį. Ši su­kak­tis – tai pro­ga at­si­gręžti į nueitą ke­lią, nu­veik­tus dar­bus, su­tik­tus žmo­nes ir po­ky­čius, ku­riuos iš­gy­ve­no mies­tas. „Var­niams ati­da­viau gra­žiau­sius gy­ve­ni­mo me­tus“, – sa­ko sa­ve už­sis­py­ru­siu že­mai­čiu va­di­nan­tis R. Bru­žas. Apie svar­biau­sius jo gy­ve­ni­mo mo­men­tus kal­bamės šia­me in­ter­viu.

Lau­ra MOC­KUTĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve. Ka­da ir kaip pra­dėjo­te dirb­ti Var­nių se­niū­nu? Kokį sa­ve ir ko­kius Var­nius pri­si­me­na­te iš pirmųjų dar­bo dienų?

– Į Var­nius at­vy­kau 1987 me­tais. 1990-ai­siais, būda­mas 24 metų, ta­pau Var­nių me­ru – taip ta­da va­di­no­si ši pa­rei­gybė, nes Var­niai tu­ri mies­to sta­tusą. Tuo me­tu bu­vau vie­nas jau­niau­sių merų ša­ly­je. Su­jun­gus Var­nių mies­to me­riją su Var­nių apy­lin­ke, nuo 1995 metų Var­niai ta­po se­niū­ni­ja. 2008 me­tais da­ly­va­vau kon­kur­se se­niū­no pa­rei­goms ei­ti. Nuo ta­da ir dir­bu Var­nių se­niū­nu. Per tuos me­tus Var­niai ga­na daug keitė­si.

Var­niuo­se gy­ve­na daug darbš­čių, iš­si­la­vi­nu­sių ir sa­vo gy­ve­nimą šiam kraš­tui pa­sky­ru­sių žmo­nių, ku­rie kar­tu su ma­ni­mi kuria Var­nių ateitį.

– Kaip per tuos me­tus keitė­si Var­niai ir Jūsų ry­šys su jais?

– Var­niams ati­duo­ti pa­tys gra­žiau­si gy­ve­ni­mo me­tai. Čia užau­go mūsų vai­kai, dir­bo ir ma­no šei­ma. Tai neat­sie­ja­mas ry­šys su Var­niais.

At­vy­kus į Var­nius ir pra­dėjus dirb­ti, norė­jo­si iš esmės pa­keis­ti rastą so­viet­me­čio pa­li­kimą ir pa­lik­ti tei­giamą pėdsaką. Ar pa­vy­ko – te­gu ver­ti­na ki­ti.

Per tą laiką, kai dir­bu Var­nių se­niū­nu, Var­niai ženk­liai pa­si­keitė. Var­niuo­se ir prie­mies­tinė­se gy­ven­vietė­se pa­klo­ti van­den­tie­kio ir nuo­tekų tink­lai, su­tvar­ky­ta ne­ma­žai gat­vių, pėsčiųjų ir dvi­ra­čių takų, su­re­mon­tuo­tas Var­nių ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas. Įreng­tos Šauk­lių ka­pinės su van­dens gręži­niu, įreng­tas ka­pi­nių ap­švie­ti­mas, su­tvar­ky­ta vi­sa Pa­van­denės ka­pi­nių inf­rast­ruktū­ra. Pak­lo­tas van­den­tie­kis ir ap­tver­tos Ja­na­polės ka­pinės. Sut­var­ky­tos vie­šo­sios erdvės Var­nių mies­to cent­rinė­je da­ly­je, taip pat žydų ka­pinės.

Vi­so­je se­niū­ni­jo­je išplės­tas gat­vių ap­švie­ti­mas, švies­tu­vai pa­keis­ti LED švies­tu­vais – tai leid­žia žy­miai su­tau­py­ti biud­že­to lėšų. Įreng­tas Vys­ku­po M. Va­lan­čiaus dar­že­lis ir at­sta­ty­tas pa­mink­las. Ženk­liai pa­ge­rin­ta žvyr­ke­lių būklė vi­so­je se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je. Išas­fal­tuo­tos Šauk­lių, Medvė­ga­lio, Bi­rutės, M. Va­lan­čiaus, S. Dau­kan­to, Mo­te­rai­čio, Kal­no, Pūčko­rių gatvės.

Vi­sus dar­bus sun­ku su­skai­čiuo­ti, nes jie kas­die­ni­niai, kar­tais ne­pas­te­bi­mi, ta­čiau prie jų vis dėlto reikė­jo pri­si­lies­ti, išspręs­ti fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mus, pa­reng­ti pro­jek­tus, su­ras­ti ran­go­vus ir t. t.

– Gal galė­tumė­te įvar­dy­ti, ką svar­biau­sio iš­si­nešė­te iš kiek­vie­no nu­gy­ven­to de­šimt­me­čio?

– Pa­tir­ties, įspūdžių ar nu­veiktų darbų de­šimt­me­čiais ne­skirs­tau. Žmo­gus pri­va­lo da­ry­ti ge­rus dar­bus tuo me­tu, kai jis tu­ri tam ga­li­my­bių ir re­sursų. Ma­nau, pa­tir­tis atei­na per pa­da­ry­tus dar­bus ir gy­ve­ni­me su­tik­tus žmo­nes, iš ku­rių ga­li pa­si­mo­ky­ti ar­ba ku­riems pa­ts ga­li pa­dėti.

Per visą dar­bo lai­ko­tarpį vi­sa­da sten­giau­si dar­bus at­lik­ti sąži­nin­gai, iš vi­sos šir­dies, pa­dėti žmonėms, jei tai nuo manęs pri­klausė. Kaip ir kiek­vieną žmogų, taip ir ma­ne vi­sa­da su­pa būrys žmo­nių, ko­man­da, su ku­ria ten­ka da­ly­tis dar­bais ir pa­rei­go­mis, tad sten­giuo­si būti ko­lek­ty­vo na­rys.

– Ką mėgsta­te veik­ti lais­va­lai­kiu? Kas tei­kia džiaugs­mo kas­die­nybė­je?

– Lais­va­lai­kiu mėgstu ke­liau­ti, būti gam­to­je, žais­ti šaškė­mis, žve­jo­ti, do­miuo­si nu­miz­ma­ti­ka. Ne­ma­žai lai­ko ski­riu teisės aktų stu­di­ja­vi­mui, nes ten­ka at­sto­vau­ti se­niū­nams na­cio­na­li­niu lyg­me­niu – esu Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių se­niūnų aso­cia­ci­jos va­do­vas (val­dy­bos pir­mi­nin­kas).

Lais­va­lai­kio lie­ka ne­daug. Tam, kad kas nors vyktų, rei­kia ne­ma­žai pla­nuo­ti, kur­ti stra­te­gi­jas, gi­lin­tis į esa­mas pro­ble­mas ir ras­ti būdų, kaip jas tin­ka­miau­siai išspręs­ti. Žmo­nių lūkes­čiai kar­tais pra­noks­ta ga­li­my­bes. Kai pa­vyks­ta pa­siek­ti už­sibrėžtą tikslą, tai ir tei­kia džiaugs­mo.

– Pa­si­tik­da­mas še­šias­de­šimt­metį, ko norė­tumė­te pa­linkė­ti pa­ts sau?

– Vi­siems, kar­tu ir sau, lin­kiu svar­biau­sio – svei­ka­tos. Jei­gu žmo­gus ge­rai jau­čia­si, jo fi­zinė ir psi­cho­lo­ginė būse­na ge­ra, tai ir dar­bai ge­rai se­ka­si, nuo­tai­ka būna pa­ki­li, leng­viau pa­sie­kia­mas no­ri­mas re­zul­ta­tas. Taip pat ma­nau, kad dar daug ga­li­ma pa­da­ry­ti, nes planų, tikslų ir sva­jo­nių yra. Esu už­sis­pyręs že­mai­tis, my­lin­tis kraštą, ku­ria­me gy­ve­nu.