Telšiškė Jovita Vaičiulė šiuo metu eina dvasinio tobulėjimo keliu ir užsiima renginių planavimu, švenčių dekoravimu. Nors tarpusavyje tai ir atrodo visai nesuderinama, tačiau pašnekovė šypsosi ir sako, jog šis gyvenimo etapas jai teikia vien malonias emocijas. Abi veiklos Jovitai patinka ir tarpusavyje jas derinti sekasi. Šiandien telšiškei būtų sunku išsirinkti, kuri veikla patinka labiau, nes abi mėgsta vienodai.
Padariusi dekorą moteris prisėda ir grožisi savo atliktu darbu. Teigia, jog jai yra tikras malonumas mokėti ir galėti kurti grožį. Bet lygiai tokius pačius jausmus kelia ir dvasinio tobulėjimo kelias. Kai ji ateina į savo studiją, kurioje ramybė ir gera energija, atlieka dvasines procedūras ir pamačiusi nušvitusius žmonių veidus pagalvoja, jog yra labai gera, kad atrado save ir čia, šiame kelyje.
Diana PUZERĖ
Vidinis laikrodis
„Viską darau iš pajautimo, jau metai nebegyvenu žvilgčiodama, kiek valandų, pasikliauju tik savo vidiniu laikrodžiu ir viską suspėju. Nebejaučiu streso, tik atsipalaidavimą ir ramybę. O tokią ramybę, kokią jaučiu dabar, man suteikė dvasinis kelias. Būna, tiesiog iš pajautimo atsiverčiu planų knygą ir žiūriu, kad už dešimties minučių turiu susitikimą. Tai man pasako tiesiog nuojauta. Toks jausmas, lyg kažkas pašnibžda į ausį“, – dalinasi Jovita.
Žmonės, atėję į Jovitos studiją, stebisi, kad nėra laikrodžio, ir pirmais kartais nerimauja, kad nespės visko padaryti laiku, ypač jei turi kitų planų, tačiau Jovita juos nuramina ir vidinio laikrodžio vedama jiems primena, kad jau laikas. Kitąsyk apsilankę tie patys žmonės būna jau ramesni.
Net eidama miegoti žadintuvo Jovita nebenusistato, pabunda rytais pati. Kadangi šią praktiką taiko tik metus, kartais vis dar pritrūksta pasitikėjimo savimi ir dėl visa ko žadintuvą nusistato, jei laukia svarbus susitikimas ryte, tačiau kūnas dar niekada nebuvo apgavęs – protas pats pasako, kada yra laikas keltis. Atsisakiusi laikrodžio moteris jaučiasi ramesnė ir labiau atsipalaidavusi.
Daug geresnis laikas, kai darai tai, ką iš tiesų nori
„Anksčiau daug streso sukeldavo savęs užprogramavimas. Dar būdama darbe mintyse susidėliodavau, ką turėsiu padaryti grįžusi namo: indus suplauti, skalbimo mašiną įjungti, tuomet laukti, kol išskalbs, išdžiaustyti skalbinius, nors visai to nenorėdavau. O dabar, jei kūnas to nenori, ir nedarau – padarysiu rytoj, kai pajausiu, kad to reikia ir norisi.
Jeigu kūnas nori ilsėtis – aš jam tai leidžiu daryti. Jeigu noriu skaityti knygą – aš sau tai leidžiu daryti. Ir daug geriau praleidžiu laiką veikdama tai, ko iš tiesų noriu, nei prievarta ką nors darydama“, – pasakoja Jovita.
Meilė dekoravimui, mokyklos mugės ir bemiegės naktys
Dekoravimas Jovitai tarsi užprogramuotas nuo vaikystės. Būdama maža vos tik sutvarkiusi kambarius spurdėdavo, kaip norėdavo puošti namus, parnešti skintų lauko gėlių, pamerkti kvepiančias alyvas.
Kai mokykloje vykdavo įvairios mugės, mėgdavo savo kurtus gaminius nešti ir parduoti – kurdavo rankines, drožinėdavo samčius, gamindavo loterijos bilietus, nerdavo kojines.
Šios savybės išmokė ją ir verslumo. Jau nuo mažų dienų suvokė, jog jei norisi, kad gerai eitųsi prekyba, reikia ką nors įdomaus pasiūlyti. Prieš mokyklos muges Jovita nemiegodavo naktimis – kurdavo.
Loading ...
Dėkoju Diana 🙏