Il­gas ke­lias na­mo

Prieš pen­kias­de­šimt me­tų mū­sų rink­ti­nė Že­mai­tės vi­du­ri­nės 9a kla­sė dar ne­bu­vo la­bai gar­si, nors tuo­me­ti­nei auk­lė­to­jai Liu­ci­jai Še­re­ly­tei rū­pes­čių pa­ka­ko. Bu­vo­me vi­sur ak­ty­vūs, iš­ra­din­gi, tu­rė­jo­me sa­vo nuo­mo­nę ir ne vi­sa­da no­rė­jo­me pa­klus­ti mo­kyk­los tai­syk­lėms.

Vi­da IME­LY­TĖ-CIU­NIE­NĖ

Mė­go­me kal­bų pa­mo­kas, ypač jau­nos mo­ky­to­jos V. Pi­kio­tie­nės dės­to­mą lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Pui­kiai iš­mo­ko­me lo­ty­nų, už­sie­nio kal­bas, at­min­ty­je iš­li­ko ne­stan­dar­ti­nis mo­ky­to­jo A. Juo­dei­kio ma­te­ma­ti­kos dės­ty­mas.

Tad ir su­si­ti­kus po dau­ge­lio me­tų bu­vo ką pri­si­min­ti.

Ne vi­si su­grį­žo­me į sa­vo mo­kyk­lą. Ne­be­tu­ri­me pen­kių kla­sės drau­gų, Ana­pi­lin išė­ję dau­gu­ma mo­ky­to­jų. Bet tie, ku­rie la­biau­siai no­rė­jo­me – su­si­ti­ko­me. Ir, ne­pai­sant pa­rei­gų ir pa­siek­tų ti­tu­lų, vėl ta­po­me pa­pras­tais „kla­sio­kais“. Kal­bos, džiaugs­mas ir juo­kas tie­siog lie­jo­si upe­liais!..

Gra­žius pri­si­mi­ni­mus pa­pil­dė ir vi­sus la­bai pra­džiu­gi­no my­li­mos mo­ky­to­jos V. Pi­kio­tie­nės da­ly­va­vi­mas. Jai ačiū, kad dau­gu­ma pa­si­rin­ko­me hu­ma­ni­ta­rų pro­fe­si­jas.

Besk­lai­dant mo­kyk­los met­raš­čių la­pus sun­ku bu­vo pa­ti­kė­ti, kad mes, ži­la­gal­viai, ga­lė­jo­me bū­ti to­kie jau­ni ir kad lai­kas taip grei­tai pra­bė­go… Tik pa­gar­ba ir nos­tal­gi­ja sa­vo mo­kyk­lai nie­kur ne­din­go. Ji am­ži­na. Kaip ir per su­si­ti­ki­mą pa­so­din­tas Kla­sės me­dis. Kaip no­ras po il­gos ke­lio­nės vi­sa­da grįž­ti na­mo.