Šių metų rudenį Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Telšių regioniniame padalinyje įsikūręs „Žvėrinčius“ mini 30 metų veiklos sukaktį. Per tris dešimtmečius Laukstėnų miške esanti vieta tapo ne tik galimybe iš arti pamatyti Lietuvoje gyvenančius laukinius gyvūnus, bet ir svarbia gamtosaugos, edukacijos bei poilsio erdve. Jubiliejinius metus „Žvėrinčius“ pasitinka atsinaujinęs – čia įrengta nauja stovyklavietė, pažintinis takas ir inkilų alėja.
„Žvėrinčiaus“ istorijos pradžia
Pasak VMU Telšių regioninio padalinio, kuriame ir įsikūręs „Žvėrinčius“, vadovo Romualdo Zebčiuko, idėja įkurti vietą, kurioje žmonės galėtų iš arčiau susipažinti su Lietuvoje gyvenančiais laukiniais gyvūnais, kilo tuometės Telšių miškų urėdijos medžioklės plotų jėgeriui (profesionalus medžiotojas, organizuojantis ir kontroliuojantis medžiokles) Petrui Dabrišiui.
„Iš Prienų krašto kilęs profesionalus medžiotojas buvo nemažai laiko praleidęs Sibiro taigoje ir Altajuje, todėl turėjo sukaupęs daug žinių apie laukinius gyvūnus ir jų elgseną“, – pasakoja R. Zebčiukas.
P. Dabrišiaus sumanymą palaikė tuometis Telšių miškų urėdas Bronislavas Banys ir kiti miškininkai. Taip 1996 m. Ubiškės girininkijos Laukstėnų miške prasidėjo „Žvėrinčiaus“ istorija.
Lankytojų numylėtiniai – šernė Jadzė ir lokys Timofiejus
Anot miškininko, pirmieji „Žvėrinčiaus“ gyventojai buvo iš Panevėžio miškų urėdijos atkeliavusios dvi poros danielių. Jie buvo įkurdinti 14,7 ha ploto aptvare. Netrukus greta apsigyveno trys šernai, o atskirame 2,4 ha aptvare – vilkė, vėliau atsivedusi penkis vilkiukus.
Ilgainiui „Žvėrinčiaus“ gyvūnų šeima gausėjo. Čia apsigyveno rudasis lokys Timofiejus, iš Estijos ir Švedijos atgabentos lūšys, įkurdinti muflonai, stirnos, taurieji elniai ir tarpanas. Iš Vokietijos buvo atvežti didieji apuokai, o vėliausiai, įgyvendinant Aplinkos ministerijos inicijuotą stumbrų apsaugos planą, įsikūrė stumbrai.
Pirmaisiais veiklos metais lankytojų „Žvėrinčiuje“ netrūko.
„Tai buvo viena pirmųjų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įkurtų tokio pobūdžio lankytojams atvirų vietų šalyje. Tuo metu laukinius gyvūnus buvo galima pamatyti tik Kauno zoologijos sode, Pašilių stumbryne ir vos keliose kitose vietose Lietuvoje“, – „Žvėrinčiaus“ istorija dalinasi R. Zebčiukas.
Jo teigimu, per 30 veiklos metų „Žvėrinčiuje“ gyveno daugybė gyvūnų, tačiau bene ryškiausiai lankytojų atmintyje išliko šernė Jadzė ir rudasis lokys Timofiejus. Jų čia jau nebepamatysime: Timofiejus nugaišo sulaukęs senatvės, o šernų dėl Lietuvoje nustatyto afrikinio kiaulių maro atviruose voljeruose nebegalima laikyti.
„Žvėrinčiaus“ šeima sumažėjusi, tačiau tebėra gausi
2014 m. pasikeitus laukinių gyvūnų laikymą reglamentuojantiems teisės aktams, „Žvėrinčius“ nebegalėjo priimti retų ir saugomų rūšių gyvūnų.
„Anksčiau išduoti leidimai konkretiems gyvūnams nebuvo panaikinti, tačiau „Žvėrinčius“ neteko galimybės įkurdinti naujų vilkų, rudųjų lokių, lūšių ir didžiųjų apuokų“, – tvirtina miškininkas.
Šiuo metu „Žvėrinčiuje“ gyvena 9 stumbrai, 4 taurieji elniai, tarpanas, žemaitukų veislės kumelaitė, 32 danieliai, 22 muflonai, 3 lūšys, 6 didieji apuokai ir 3 pilkieji kiškiai.
Anot pašnekovo, nors gyvūnų rūšių įvairovė mažesnė nei prieš kelis dešimtmečius, lankytojai čia ir toliau gali iš arti stebėti Lietuvos miškų gyventojus, daugiau sužinoti apie jų biologiją, elgseną ir apsaugą.
Kasdieniai darbai, kurių lankytojai nemato
Šiandien „Žvėrinčiumi“ rūpinasi trys stumbrininkai, jiems padeda Ubiškės girininkijos girininkas ir kiti specialistai. Nors lankytojai dažniausiai mato ramiai besiganančius ar besiilsinčius gyvūnus, jų gerovei užtikrinti kasdien atliekama daugybė darbų.
„Aptvarus būtina bent kartą per dieną apeiti ir patikrinti, ar jie nepažeisti. Gyvūnai šeriami pagal kiekvienai rūšiai patvirtintą racioną. Stumbrams, elniams, danieliams, muflonams ir tarpanui reikia šieno, grūdų ir šakniavaisių, o plėšrūnams – mėsos, kuriai laikyti įrengtas specialus šaldiklis“, – pasakoja R. Zebčiukas.
Prižiūrėtojai taip pat valo aptvarus ir voljerus, išgabena pasenusį ar sutryptą šieną, pjauna žolę, tvarko aplinką, remontuoja įrangą, traiško grūdus ir ruošia pašarą plėšrūnams.
„Didelė dalis „Žvėrinčiaus“ infrastruktūros – pavėsinės, apžvalgos bokšteliai ir kiti statiniai – buvo pagaminta iš tvirtos medienos, tad profesionalių meistrų ir dailidžių darbai atlaikė beveik tris dešimtmečius, tačiau dalį įrangos jau tenka nuosekliai atnaujinti“, – priduria pašnekovas.
Prisidėjo prie lūšių ir didžiųjų apuokų išsaugojimo
„Žvėrinčiuje“ vykdytos ir retų bei saugomų rūšių veisimo programos. 2011–2013 m. čia ir kituose programoje dalyvavusiuose veislynuose išveista ir į laisvę paleista 20 lūšių bei 38 didžiųjų apuokų jaunikliai. Projektui pasibaigus išveista dar 11 didžiųjų apuokų.
2017 m., įgyvendinant Aplinkos ministerijos inicijuotą Stumbrų apsaugos planą, „Žvėrinčiuje“ įrengti du 54 ha bendro ploto aptvarai. Juose pradžioje apgyvendinti iš Pašilių stumbryno atvežti stumbrai, vėliau – laikinai įkurdinami sugauti, laisvėje darę žalą ūkininkų pasėliams.
Jubiliejų pasitinka su naujomis erdvėmis
Siekiant, kad „Žvėrinčius“ išliktų patrauklus lankytojams ir taptų dar įvairesne gamtos pažinimo vieta, jubiliejiniais metais čia įrengtos kelios naujos erdvės.
„Šalia automobilių stovėjimo aikštelės atsirado nauja stovyklavietė. Joje galima pasistatyti palapines, pernakvoti, užsikurti laužą ar išsikepti maisto įrengtose kepsninėse. Į stovyklavietę taip pat atvestas vanduo“, – pasakoja R. Zebčiukas.
Greta esančiame brandžiame miške įrengtas apie 1,5 kilometro ilgio pažintinis takas „Per būsimą sengirę“. Šioje miško dalyje nebus vykdoma ūkinė veikla – miškas bus paliktas natūraliai vystytis. Lankytojai čia galės stebėti, kaip keičiasi žmogaus nepaliestas miškas, kaip jame kaupiasi negyva mediena, formuojasi įvairaus amžiaus medžių struktūra ir atsiranda vis daugiau buveinių įvairioms gyvūnų, augalų bei grybų rūšims. Sugrįžtant į šią vietą po kelerių ar keliolikos metų bus galima savo akimis pamatyti būsimos sengirės raidą.
Pačiame „Žvėrinčiuje“ įrengta inkilų alėja. Po atviru dangumi čia eksponuojami ne tik įvairių tipų paukščių inkilai, bet ir prieglobsčiai šikšnosparniams, miegapelėms, kamanėms bei kitiems vabzdžiams. Informacijos stenduose pristatoma inkilų atsiradimo istorija, jų paskirtis, gamybos būdai ir reikalingos priemonės.
Nauja stovyklavietė, pažintinis takas ir inkilų alėja papildo prieš 30 metų pradėtą kurti „Žvėrinčiaus“ istoriją. Jos pagrindinė mintis išlieka ta pati – suteikti žmonėms galimybę pažinti laukinę gamtą, o pažinus ją labiau vertinti ir saugoti.
VMU inf.
Loading ...
