Ieš­kant gy­ve­ni­mo ke­lių į Am­ži­ną Švie­są…

Per­žen­gu­si aš­tuo­nias­de­šim­tą­jį gy­ve­ni­mo slenks­tį Ire­na Prial­gaus­kai­tė-Žel­vie­nė ati­duo­da į skai­ty­to­jų ran­kas sa­vo sep­tin­tą­jį ei­lė­raš­čių rin­ki­nį, de­di­kuo­tą pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Vir­gi­ni­jui Pa­lio­niui.

Skai­ty­to­jui no­riu trum­pai pri­min­ti apie pa­čią au­to­rę, gi­mu­sią Se­do­je, ba­jo­riš­kos kil­mės tė­ve­lių šei­mo­je. Trys se­se­rys nuo ma­žų die­nų ži­no­jo, ką ga­li­ma ir ko ne­ga­li­ma kal­bė­ti. Kaip neiš­duo­ti be­si­slaps­tan­čio tė­ve­lio, grįž­tan­čio na­mo per­si­ren­gus mo­te­ri­mi.

Vi­sų se­se­rų šir­dy­se už­ko­duo­tas ti­kė­ji­mas, Die­vo ir ar­ti­mo mei­lė. Vi­sos trys – me­di­ci­nos se­se­rys. Jau­niau­sio­ji – Ste­fu­tė, po­grin­di­nė vie­nuo­lė, po At­gi­mi­mo daug nu­vei­ku­si at­ku­riant Kot­ry­nie­čių vie­nuo­ly­ną… Vy­riau­sio­ji – Ra­mu­tė, ka­ri­tie­tė, dir­bu­si Plun­gė­je.

Ire­na, vi­du­ri­nio­ji duk­ra, šian­dien gy­ve­na Se­do­je, tė­vų so­dy­bo­je. Tel­šiš­kiai ją pa­ži­no­jo kaip pro­ce­dū­ras at­lie­kan­čią se­su­tę, ku­rią ir nak­ti­mis kvies­da­vo­si iš na­mų. Ta­ry­bi­niais lai­kais po hu­mo­ro skrais­te slėp­da­vo ge­rus dar­bus Baž­ny­čiai ir pa­ra­pi­jai. Tė­vų so­dy­bo­je or­ga­ni­zuo­da­vo slap­tas re­ko­lek­ci­jas jau­ni­mui. Kar­tą su ko­le­gė­mis nu­py­nė Rai­nių kan­ki­niams pa­gerb­ti vai­ni­ką paaiš­kin­da­ma, kad me­ti­nių pro­ga no­ri nu­vež­ti jį ant tė­ve­lio ka­po. Tik klie­ri­kai, nu­ne­šę vai­ni­ką, bu­vo su­čiup­ti mi­li­ci­nin­kų ir tu­rė­jo at­sė­dė­ti pa­ras…
Nuš­vi­tus Nep­rik­lau­so­my­bei vys­ku­pas Ire­nai pa­ve­dė vi­so­je vys­ku­pi­jo­je at­kur­ti „Ca­ri­to“ gru­pe­les. Ta­da tai bu­vo ne­mo­ka­mas sa­va­no­riš­kas dar­bas ir Ire­na jo ėmė­si su en­tu­ziaz­mu. Ini­ci­ja­vo „Ca­ri­to“ cent­rų ir lab­da­ros val­gyk­lų stei­gi­mą vi­so­je vys­ku­pi­jo­je. Šven­čiant „Ca­ri­to“ at­kū­ri­mo tris­de­šimt­penk­me­tį, ji bu­vo pa­gerb­ta Kau­ne ir Se­dos pa­ra­pi­jo­je.

Neieš­ko­ki­me Ire­nos ei­lia­vi­muo­se gi­lių fi­lo­so­fi­nių min­čių. Jos ei­lės gims­ta pa­ty­rus ge­ru­mo pri­si­lie­ti­mą ir iš­trykš­ta skaid­riu mei­lės šal­ti­nė­liu.

An­ge­le ma­no,
Sau­gok ma­ne,
Ves­ki už ran­kos,
Kai var­gas ša­lia,
Ly­ja ar snin­ga
Ar aud­ros ap­link.
An­ge­le ma­no,
Šir­dį ra­mink,
Ro­dy­ki ke­lią
Į švie­są dan­gaus,
Įžieb­ki žva­ke­lę
Šir­dy­je žmo­gaus…

Kaip jau mi­nė­jau, pa­sku­ti­nio­ji jos poe­zi­jos kny­ge­lė de­di­kuo­ta Se­dos pa­ra­pi­jos kle­bo­nui V. Pa­lio­niui, ku­ni­gau­jan­čiam jau ket­vir­tį am­žiaus. Daug pa­drą­si­nan­čių mei­lės žo­džių su­dė­ta į pa­lin­kė­ji­mus my­li­mam ku­ni­gui:

Ta­vo akys
Mums kaip sau­lė,
Kaip švie­sus dan­gus…
An­ge­lė­liai džiaugs­mą ne­ša
Į šir­dies na­mus…
Neužsk­lęs­ki jiems Tu du­rų,
Neuž­verk lan­gų,
Te­gul mei­lėj sklei­džias gė­lės,
O tarp jų ir Tu…

Pa­sau­lie­čiai daž­nai su ne­pa­si­ti­kė­ji­mo ir skep­ti­ciz­mo do­ze žiū­ri į Baž­ny­čios tar­nus ir iš­ti­ki­miau­sią pa­ra­pi­jos bend­ruo­me­nę. Nie­kaip dar neiš­gy­ven­di­na­me so­vie­ti­nio pa­li­ki­mo: „Val­džia tu­ri pa­si­rū­pin­ti“, „Baž­ny­čia tu­ri tar­nau­ti“. Ma­no­ma, kad pa­ra­pi­jos kle­bo­nas, „iš dan­gaus nu­leis­tas“, tu­ri bū­ti idea­lus tar­nas. Ta­čiau tik­ro­vė yra to­kia, jog pa­ra­pi­jie­čiai tu­ri pa­lai­ky­ti ir pa­dė­ti, kad ku­ni­gui sek­tų­si bū­ti pa­vyz­džiu bend­ruo­me­nė­je. To­dėl ku­ni­gai pra­šo mels­tis už juos.

Ire­nos ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Tik Tau“ ir jos iš­bars­ty­ti min­čių la­bi­rin­tai skir­ti pa­ra­pi­jos kle­bo­nui, o per jį gy­rius vi­siems ku­ni­gams, ku­rie ne­tau­so­da­mi sa­vęs at­si­duo­da tar­nys­tei.

Tu že­mė, ku­ri mai­ti­na.
Tu ran­kos, ku­rios Kris­tų da­li­na.
Tu gė­ris at­lei­di­mų erd­vėj…
Tu ste­buk­las – Ta­vi­mi gė­riuos…
***
Da­lin­kis Ra­my­bės duo­na,
Da­lin­kis min­ti­mis,
Da­lin­kis Mei­le
Ir šven­tais jaus­mais…
Skai­ty­to­jai kny­gu­tė­je ras daug mei­lės žo­džių, nes:
Šir­dis – ku­pi­na mei­lės,
Ty­ros, šven­tos, bal­tos ir ne­kal­tos
Kaip le­li­ja.
Sie­la – džiaugs­mo vers­mė,
Iš­siil­gu­si dan­gaus ši­lu­mos,
Die­vo mei­lės lieps­nos.

Vi­sų mū­sų dar­bų vai­ni­kas yra mei­lė. My­lin­tis žmo­gus nė­ra nei tar­nas, nei sam­di­nys, bet vai­kas, at­si­lie­pian­tis į mū­sų Kū­rė­ją – Mei­lę.

Jad­vy­ga LE­KA­VI­ČIE­NĖ