Dviem pen­ke­tu­kais pa­žy­mė­tas gim­ta­die­nis ir pa­šau­ki­mas dirb­ti su jau­ni­mu

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ feis­bu­ko rub­ri­ko­je „Ho­ros­ko­pai“ pa­pra­šė­me skai­ty­to­jų pa­siū­ly­ti, su ko­kiu po Avi­no ženk­lu gi­mu­siu as­me­niu ga­lė­tu­me pa­reng­ti in­ter­viu. Šį kar­tą kvie­čia­me su­si­pa­žin­ti su Vio­le­ta Ben­de, ku­ri ko­vo 26 die­ną at­šven­tė dviem pen­ke­tu­kais pa­žy­mė­tą gim­ta­die­nį.

Vio­le­ta – ypa­tin­gas žmo­gus, bu­rian­tis jau­ni­mą Tel­šių ka­ted­ro­je mal­dai ir gies­mei. Jos su­bur­ta jau­ni­mo gru­pė ne tik gie­da, bet ir ku­ria bend­rys­tę, au­gi­na ti­kė­ji­mą bei ro­do gra­žų pa­vyz­dį ki­tiems.

Kvie­čia­me Vio­le­tą pa­si­da­lin­ti sa­vo min­ti­mis, pa­tir­ti­mis ir tuo, kas gims­ta iš šir­dies.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Dviem pen­ke­tu­kais pa­žy­mė­tas gim­ta­die­nis, kaip jį pa­si­ti­ko­te?

– Gi­miau la­bai gra­žiu me­tu, kai į že­mę grįž­ta gy­vy­bė. Ma­no gim­ta­die­nis vi­sa­da bū­na ga­vė­nios me­tu. Vie­ną vie­nin­te­lį kar­tą gim­ta­die­nis bu­vo per Ve­ly­kas, kai man bu­vo 18 me­tų. Vai­kys­tė­je bū­da­vo kiek liūd­no­ka, kad gim­ta­die­nis per ga­vė­nią, ta­čiau da­bar tik­ra pa­lai­ma, nes la­bai mėgs­tu ra­my­bę ir vie­nat­vę.

– Esa­te gi­mu­si po Avi­no ženk­lu. Ar ti­ki­te ho­ros­ko­pais?

– Gi­miau po Avi­no ženk­lu, to­dėl esu už­si­spy­ru­si, nuo­šir­di, ne­ken­čiu me­lo. Dėl to la­bai gy­ve­ni­me ken­čiu, nes ap­link la­bai daug dvi­vei­džių, iš­vers­ta­kai­lių.

– Ką Jums reiš­kia šis dviem pen­ke­tu­kais pa­žy­mė­tas gim­ta­die­nis?

– 55 – la­bai gra­žus skai­čius. Aš mo­kiau­si pa­gal pen­kia­ba­lę sis­te­mą, tai man čia su­per. Kaip sa­ko­ma, „vės­kas unt pin­kiū“. Čia apie skai­čius… O jei apie me­tus, tai la­bai pui­kus am­žius, kai jau ren­kie­si tik tai, kas tau pa­tin­ka, ne­be­rei­kia nie­kam nie­ko įro­di­nė­ti. Esu, ko­kia esu. Kas ma­ne prii­ma to­kią – ačiū, kas ne – vi­so ge­ro.

– Kur Jū­sų gim­ti­nė, kaip li­ki­mas Jus at­ve­dė į Tel­šius?

– Esu gry­na se­diš­kė. Ten gi­miau ir au­gau, o nuo 16 me­tų pra­dė­jau dirb­ti Se­dos baž­ny­čio­je cho­ro va­do­ve.

Prieš 15 me­tų li­ki­mas at­ve­dė į Tel­šius. Ma­no ma­ma iš Tel­šių ra­jo­no Ei­gir­džių mies­te­lio, ma­tyt, to­dėl šak­nys at­ve­dė į Tel­šius.

Esu iš la­bai mu­zi­ka­lios šei­mos. Ma­no se­ne­lis ir tė­tis bu­vo la­bai ge­ri mu­zi­kan­tai, anū­kė Au­gus­tė (10 me­tų) jau tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se lai­mi di­džiuo­sius pri­zus.

– Tel­šių ka­ted­ro­je bu­ria­te jau­ni­mo gru­pe­lę. Kaip se­ka­si bend­rau­ti su jau­nais žmo­nė­mis? Ar sun­ku šian­dien pri­trauk­ti jau­ni­mą į baž­ny­čią?

– Prieš 9 me­tus ka­nau­nin­kas Vy­gin­tas Gu­de­liū­nas ma­ne pa­kvie­tė dirb­ti ka­ted­ro­je su jau­ni­mu, ten ir li­kau. Tai la­bai at­sa­kin­gas ir sun­kus dar­bas. Dir­bu su ypa­tin­gais vai­kais, ku­rie sek­ma­die­nį ne mie­ga iki pie­tų, o ke­lia­si anks­ti ir jau 9 val. atei­na į re­pe­ti­ci­ją, nes gie­da­me kiek­vie­ną sek­ma­die­nį 10 val. šv. Mi­šio­se.

Šie vai­kai yra pa­vyz­dys mums vi­siems, kaip nuo­šir­džiai gar­bin­ti Die­vu­lį. Ma­no vai­kai (taip va­di­nu gie­dan­čius ir gro­jan­čius vai­kus) gie­da šir­di­mi, ir vi­sai ne­svar­bu, jei kar­tais „ne­pa­tai­ko­me į na­tą“, juk ne tai svar­biau­sia. Mū­sų nuo­šir­du­mą jau­čia mal­di­nin­kai, da­ly­vau­jan­tys šv. Mi­šio­se, nes vi­sa­da mus pa­lai­ko plo­ji­mais, pa­dė­ko­mis, komp­li­men­tais.

Iš­šū­kių pa­si­tai­ko, ma­nau, vi­siems. Per tiek me­tų su ko­lek­ty­vais esu iš­mo­ku­si pa­mo­kas ir ži­nau, kaip ir ką da­ry­ti.

Šia­me dar­be tik­rai jau­čiuo­si šim­tu pro­cen­tų už­tik­rin­tai, tik­rai esu sa­vo ro­gė­se.

– Ar daž­nai at­si­grę­žia­te į pra­bė­gu­sius me­tus, ko­kios min­tys už­plūs­ta?

– Jei at­si­su­kęs at­gal tu­ri į ką pa­žiū­rė­ti, kuo pa­si­di­džiuo­ti ir pa­si­džiaug­ti – va­di­na­si, gy­ve­ni tei­sin­gai.

Tu­riu kuo di­džiuo­tis. No­riu pa­si­da­lin­ti ypa­tin­gu gim­ta­die­nio svei­ki­ni­mu nuo bu­vu­sio gru­pe­lės na­rio: „Vi­sa­ga­lis Gai­les­tin­ga­sis Die­vas iš tie­sų yra ge­ras, nes man su­tei­kia ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su la­bai švie­siais ir di­de­lę šir­dį tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Jūs, Vio­le­ta, esa­te vie­na iš svar­biau­sių, nes bu­vo­te man ko­ne ma­ma, mo­ky­to­ja, drau­gė ir bend­ra­žy­gė. La­bai daug ko iš Jū­sų ga­vau ir iš­mo­kau. Dė­ko­ju Die­vui, kad Jis iš be­ga­li­nės mei­lės su­kū­rė Jus. Mel­džiu, kad ir to­liau Jis Jus stip­rin­tų, teik­tų svei­ka­tos, džiaugs­mo. Svei­ki­nu, svei­ki­nu, svei­ki­nu…“

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sau šia­me gy­ve­ni­mo eta­pe?

– Pa­lin­kė­siu sau iš­lik­ti sa­vi­mi su vi­so­mis ydo­mis ir ge­ro­mis sa­vy­bė­mis, juk aš to­kia vie­nin­te­lė šia­me pa­sau­ly­je.