Dai­vai Gu­žaus­kie­nei ūkio fi­nan­si­nės ap­skai­tos ko­ky­bė svar­bes­nė už kai­ną

Tel­šių ra­jo­ne, Luo­kės se­niū­ni­jo­je, eko­lo­gi­nia­me ūky­je ūki­nin­kau­jan­ti Dai­va Gu­žaus­kie­nė dau­giau nei du de­šimt­me­čius sa­vo ūkio fi­nan­si­nę ap­skai­tą pa­ti­ki Lie­tu­vos že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos Tel­šių ra­jo­no biu­rui. Kas le­mia pa­si­rin­ki­mą?

Lie­tu­vos že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos Tel­šių ra­jo­no biu­ro va­do­vė, bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos-eko­no­mi­kos kon­sul­tan­tė Ri­ma Skio­tie­nė ūki­nin­kės D. Gu­žaus­kie­nės ūkio fi­nan­si­nę ap­skai­tą tvar­ko nuo dar­bo biu­re pra­džios – jau 19 me­tų, o Dai­va šia pa­slau­ga pra­dė­jo nau­do­tis dar anks­čiau – kai ta­po PVM mo­kė­to­ja.

„Ne­bu­vo nė vie­nų me­tų, kad pra­leis­čiau, kaž­kas nu­vil­tų, kad sua­be­jo­čiau. Nuo šių me­tų ir ma­no duk­ters, ta­pu­sios jau­ną­ja ūki­nin­ke, ūkio ap­skai­tą tvar­ko Ri­mu­tė“, – sa­ko Dai­va, pri­pa­žįs­tan­ti, kad biu­ro pa­slau­gą ren­ka­si, nes nuo pir­mų me­tų ne­nu­vy­lė. Vi­sa­da gau­na pri­mi­ni­mus, vis­kas tvar­kin­gai pa­da­ry­ta.

„Kai rei­kia, aš iki Tel­šių at­va­žiuo­ju, kon­sul­tan­tė pa­skam­bi­na, pa­ra­šo. Jei ge­rą pa­slau­gą gau­nu, ko man kaž­ko ieš­ko­ti, taip pat ir duk­rai pa­siū­liau. Tu­ri­me ge­rą ag­ro­no­mą An­ta­ną (au­ga­li­nin­kys­tės kon­sul­tan­tas An­ta­nas Ma­žei­ka). Ir sa­vait­ga­lį ga­liu pa­skam­bin­ti. Sė­ju, rei­kia man apie nor­mas pa­si­kon­sul­tuo­ti, ir skam­bi­nu. Čia nė­ra dar­bo va­lan­dų. Jei Ri­ma ato­sto­gau­ja, esant po­rei­kiui, ga­liu kreip­tis į ki­tas kon­sul­tan­tes“, – pa­si­rin­ki­mą ko­men­tuo­ja Dai­va.

Pa­sak ūki­nin­kės, kon­sul­tan­tė – ne pri­va­tus as­muo, ku­ris ži­no­da­mas vi­sus ūkio duo­me­nis ap­ta­ri­nė­ja juos su ki­tais. „Esu gir­dė­ju­si, kaip ūki­nin­kai tar­pu­sa­vy­je ap­ta­ria ki­tų pel­ną, o pa­klaus­ti, iš kur ži­no, at­sa­ko, kad bu­hal­te­rė sa­kė. Tai man la­bai ne­priim­ti­na“, – kon­fi­den­cia­lu­mo svar­bą ak­cen­tuo­ja mo­te­ris.

Dai­va pri­pa­žįs­ta, kad pa­slau­gos ko­ky­bė jai svar­bes­nė už kai­ną. „Gal kur da­ro pi­giau, bet esu gir­dė­ju­si iš ūki­nin­kų, kad yra nu­si­vy­lę. Ne­pa­da­ro iki ga­lo, ne­su­ve­da, rei­kia ba­lan­so – ne­gau­na lai­ku. Kad ir kai­na aukš­tes­nė, aš esu ra­mi“, – tei­gia ji.

Per 19 me­tų D. Gu­žaus­kie­nės pa­si­ti­kė­ji­mas Tel­šių ra­jo­no biu­ro va­do­vės, bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos-eko­no­mi­kos kon­sul­tan­tės R. Skio­tie­nės tei­kia­mos pa­slau­gos ko­ky­be vis di­des­nis.

Ūki­nin­kė ne­nu­si­vy­lė fi­nan­si­nės ap­skai­tos ko­ky­be, kai jos duo­me­nų pri­rei­kė 2009 m. su kon­sul­tan­te R. Skio­tie­ne ren­giant pro­jek­tą ES pa­ra­mai gau­ti, ir jis bu­vo sėk­min­gai įgy­ven­din­tas. Nuo 2006 m. įre­gist­ra­vus eko­lo­gi­nį ūkį ap­skai­tos duo­me­nis rei­kia teik­ti VšĮ „Ekoag­ros“, ku­ri tik­ri­na vi­sas są­skai­tas. Tai tik ke­li ko­ky­biš­kos ap­skai­tos po­rei­kį nu­ro­dan­tys at­ve­jai.

Kal­bant apie po­ky­čius mo­kes­čių sis­te­mo­je, Dai­va tei­gia ži­nan­ti, kad jų at­si­ra­dus ne­rei­kės skai­ty­ti il­gų straips­nių. Ji iš kon­sul­tan­tės elekt­ro­ni­niu laiš­ku gaus trum­pą ak­tua­lią in­for­ma­ci­ją, ku­rio­je bus vis­kas paaiš­kin­ta. „Aš pa­kan­ka­mai užim­ta mo­te­ris ir tu­riu kur leis­ti lai­ką“, – sa­ko ji, ak­cen­tuo­da­ma, kad vi­siš­kai pa­si­ti­ki kon­sul­tan­te.

Ener­gi­jos ir ryž­to už­ten­ka

Dai­va pri­si­me­na, kad da­ly­vau­da­ma kon­kur­se „Me­tų ūkis“ 2016 m. iš Kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos ga­vo ap­do­va­no­ji­mą už ener­gi­ją ir ryž­tą. Ji tvir­ti­na, kad ryž­to dar pa­kan­ka. Nė­ra nė vie­no dar­bo, ku­ria­me ne­da­ly­vau­tų: nuo tvo­rų tvė­ri­mo, sė­jos iki kū­li­mo.

„Ne­tu­riu mel­žė­jos, tai ry­tą va­ka­rą mel­žiu 40 kar­vių. Pa­ti ger­mi­nuo­ju. Ru­lo­nus su­su­ka duk­ra. Jų rei­kia apie 1000. Aš tu­riu pa­ša­rus su­vež­ti. Žie­mą kiek­vie­ną ru­lo­ną įve­žu į tvar­tą. Vi­suo­se pro­ce­suo­se da­ly­vau­ju – gy­vu­lių ap­si­ver­šia­vi­me, ap­lin­kos tvar­ky­me. Ūkio ne­di­di­nu, o dau­giau jė­gų ski­riu ko­ky­bei. No­riu, kad jis bū­tų gra­žus, kad ne­rei­kė­tų su gu­mi­niais ba­tais vaikš­čio­ti“, – apie be­si­su­kan­tį dar­bų ver­pe­tą pa­sa­ko­ja ūki­nin­kė.

Esant la­bai ne­pa­lan­kiai si­tua­ci­jai ypač pie­no ūkiams, Dai­va ne­ža­da par­duo­ti kar­vių. Sa­ko, kad au­gi­nant mė­si­nius gal­vi­jus, ne tik pie­ni­nę ban­dą, at­si­ran­da pu­siaus­vy­ra.

Eko­lo­gi­nia­me ūky­je ir der­liai ne­di­de­li. Už­tai ji ga­ran­tuo­ta, kad ar­ti­mie­ji ir ki­ti žmo­nės ra­gaus tik­rai eko­lo­giš­kus ga­mi­nius iš ūkio mil­tų, pie­no ar mė­sos.

Dai­va – gro­žio ir bend­ruo­me­niš­kų ry­šių puo­se­lė­to­ja. Ji mėgs­ta gė­les, to­dėl kar­tu su duk­ra, ku­ri už­sii­ma flo­ris­ti­ka, pri­si­de­da puo­šiant baž­ny­čią ir bend­ruo­me­nės na­mus šven­tėms. Šiais me­tais ji sa­vo lė­šo­mis prie Luo­kės Vi­sų Šven­tų­jų baž­ny­čios pa­sta­tė suo­liu­kus, o se­no­liams įsi­tver­ti li­pant baž­ny­čios laip­tais pri­tvir­tin­ti tu­rėk­lai – taip pat jos fi­nan­suo­tas su­ma­ny­mas.

LŽŪKT re­dak­to­rė Jo­lan­ta Da­lia ABA­RIE­NĖ