Važiuojant nuo Telšių link Luokės, maždaug 2 km už Viešvėnų gyvenvietės, kairėje kelio pusėje, yra LR valstybės saugomas archeologijos paminklas – Pakapių alkakalnis, vietinių dar vadinamas Garbės kalneliu. Ant jo jau stovi apie 80 kryžių su įvairiomis intencijomis.
Birželio 14 dieną ant Garbės kalnelio iškilmingai pašventinti dar du nauji kryžiai.
Aurelija SERVIENĖ
Šventinimo iškilmės
Į kryžių šventinimo iškilmes susirinko nedidelis būrelis viešvėniškių ir aplinkinių kaimų gyventojų.
Du nauji kryžiai – Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms ir Šeimos metams paminėti – ant kalnelio pastatyti viešvėniškių Antano Lukošiaus ir Juozapo Vilimavičiaus iniciatyva. Naujuosius kryžius pašventino Viešvėnų parapijos klebonas Renatas Liuberskis.
Po bendros maldos už gražius ir prasmingus darbus A. Lukošiui ir J. Vilimavičiui bendruomenės vardu dėkojo Viešvėnų kultūros centro direktorė Rasa Vaičkutė.
A. Lukošius tikisi, jog Garbės kalnelį aplankys ir kiti rajono gyventojai, stabtelės čia pravažiuojantys svečiai. Jis dėkojo vietiniams žmonėms, jog vietovė yra tvarkoma ir prižiūrima, pasodintos gėlės. O visi šie darbai rodo, kad gyventojai tą vietą brangina. Pasveikintas viešvėniškis Antanas ir vardo dienos proga – jam uždėtas ąžuolo vainikas.
Po iškilmių visi pakviesti prie vaišių stalo paskanauti ant žarijų keptų šašlykų, paragauti tradicinės vietos gyventojo Karolio Kazlausko naminės giros bei kiekvienai progai kepamo jo šeimos obuolių pyrago.
Susirinkusiesiems grojo Viešvėnų kaimo kapela „Viešvė“.
Istorija
Istoriniai šaltiniai byloja, jog dar pagonybės laikais ant Garbės kalnelio žemaičiai aukojo savo dievams. O prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia prie didelės akmenų krūvos stovėjo maža šventojo statulėlė, kryželis. Po karo Viešvėnų klebonas pašventino kalnelį ir pasirūpino, kad ant jo būtų pastatyta koplytėlė, o aplink ją iš didelių buvusių ant kalno akmenų sumūryta tvorelė. Nuo tada čia pradėti statyti kryžiai. Būta čia ir keisto papročio – aukai ar apžadams atnešti ant kalnelio akmenį. Nešė juos vyrai, moterys, jaunimas, vyresnieji – visi, kas tik tikėjo, kad, atlikus tokį įžadą, išsipildo norai. O šventomis dienomis žmonės ant kalnelio melsdavosi.