Ku­ni­gas sa­le­zie­tis R. O. Bau­tis­ta: „Mi­sio­nie­rius ne­būti­nai turės ga­lingą pro­tą, stiprų kūną ar ne­pa­lau­žiamą va­lią, ta­čiau pri­va­lo būti tal­pios šir­dies“

Rya­nas Oli­ve­ris Bau­tis­ta SDB (g. 1985 m.) – iš Fi­li­pinų sos­tinės Ma­ni­los kilęs ku­ni­gas sa­le­zie­tis ir mi­sio­nie­rius, jau sep­ty­ne­rius me­tus at­lie­kan­tis tar­nystę Lie­tu­vo­je. Šiuo me­tu ei­na Tel­šių sa­le­zie­čių namų bend­ruo­menės at­sa­kin­go­jo (vy­res­nio­jo), Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos ka­pe­lio­no ir Tel­šių vys­ku­pi­jos jau­ni­mo cent­ro dva­si­nio va­do­vo pa­rei­gas.

Fi­li­pi­nuo­se ku­ni­gas Oli­ve­ris aukš­čiau­siais įver­ti­ni­mais (sum­ma cum lau­de) baigė bio­lo­gi­jos mokslų ir teo­lo­gi­jos ba­ka­lau­ro bei ma­gist­rantū­ros stu­di­jas, taip pat įgi­jo fi­lo­so­fi­jos ma­gist­ro laipsnį (mag­na cum lau­de) ir pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ciją. Vėliau baigė pa­sto­ra­cinės va­dy­bos stu­di­jas ir teo­lo­gi­jos li­cen­ciatą (sum­ma cum lau­de) Ro­mos po­pie­žiš­ka­ja­me Ur­ba­nia­nos uni­ver­si­te­te.

Ku­ni­gas R. O. Bau­tis­ta SDB skir­tin­gais ly­giais mo­ka apie de­šimt kalbų: lais­vai kal­ba fi­li­pi­nie­čių (ta­galų), anglų ir italų kal­bo­mis, taip pat mo­ka se­novės graikų, heb­rajų, lo­tynų, prancūzų, is­panų, viet­na­mie­čių ir lie­tu­vių kal­bas. Be dva­si­nių pa­reigų, gim­na­zi­jo­je jis mo­ko anglų kal­bos (pra­ėju­siais me­tais – penk­to­kus, šie­met – šeš­to­kus), rengė jau­nimą (taip pat šio teks­to au­to­rių) Sut­vir­ti­ni­mo sak­ra­men­tui.

Kal­bėjomės su juo spa­lio – Mi­sijų mėne­sio – pro­ga lie­tu­vių ir anglų kal­bo­mis Tel­šių sa­le­zie­čių na­muo­se. Į dva­si­ninką krei­piuo­si ant­ruo­ju as­me­niu, nes il­gai jį pa­žįstu.

– Ko­ne visą gy­ve­nimą pra­lei­dai Fi­li­pi­nuo­se: ten ta­vo šei­ma, drau­gai, my­li­ma gim­tinė. Kaip nu­ti­ko, kad su 150-ąja sa­le­zie­čių mi­si­ja at­ke­lia­vai į Lie­tuvą?

– Ge­ras klau­si­mas, nes sa­le­zie­čiai ne­pri­va­lo da­ly­vau­ti mi­si­jo­se. Tai, kaip vis­kas ga­liau­siai su­si­klostė, nu­ste­bi­no ma­ne pa­tį. Pa­rašęs laišką, kad no­riu kur nors at­lik­ti mi­siją, tais pa­čiais 2019 me­tais ga­vau pa­sky­rimą iš­vyk­ti, – to įpras­tai taip grei­tai ne­būna.

Pir­mai­siais teo­lo­gi­jos stu­dijų me­tais du va­sa­ros mėne­sius Viet­na­me pa­dėjau se­mi­na­ris­tams mo­ky­tis anglų kal­bos, ku­ri Fi­li­pi­nuo­se yra ant­ro­ji na­cio­na­linė ir vie­na iš dviejų ma­no gimtųjų kalbų. Tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai už sa­vo ša­lies ribų iš­vy­kau ne ato­sto­gau­ti, o turė­da­mas tikslą ir už­duotį. Tuo me­tu daug lai­ko pra­lei­dau tarp mi­sio­nie­rių, todėl ma­ne pa­tį pra­dėjo to­kiu lai­ky­ti – turė­jau nuo­lat aiš­kin­ti, kad toks ne­su.

Ne­se­niai su­ži­no­jau, kad dau­gu­ma šių jau­nuo­lių ta­po ku­ni­gais ir iš­vy­ko į mi­si­jas ang­la­kalbė­se ša­ly­se. Turbūt nuo šios pa­tir­ties pra­si­dėjo ir ma­no mi­sio­nie­riaus ke­lias.

– Ra­tas ap­si­su­ko, nes pra­dėjai nuo anglų kal­bos mo­ky­mo ir da­bar vėl mo­kai anglų kal­bos. Turbūt esi la­biau­siai dip­lo­muo­tas mo­ky­to­jas mies­te? Ar tai pa­de­da kas­die­nia­me dar­be su šeš­to­kais?

– Na, šeš­to­kai yra šeš­to­kai ir su jais dir­bant rei­kia daug kant­rybės. Mi­si­jo­se prii­ma­me to­kią ga­li­mybę, ko­kia mums su­tei­kia­ma, ir gy­ven­da­mi su tuo daž­nai būna­me ma­lo­niai nu­ste­bi­na­mi. Ma­nau, ge­riau­si mo­ky­to­jai turėtų mo­ky­ti būtent pa­grin­di­nių kla­sių vai­kus, mokė­ti pa­pras­tai paaiš­kin­ti su­dėtin­gus da­ly­kus. Ki­to­se ša­ly­se to­kia pra­kti­ka įpras­tesnė, nors, ži­no­ma, daug leng­viau įver­tin­ti po­veikį pa­di­di­nus in­ves­ti­ci­jas, iš­tek­lius ir dėmesį dvy­lik­tokų ren­gi­mui eg­za­mi­nams.

Moks­lo pa­ma­tai klo­ja­mi že­mesnė­se klasė­se – čia ug­do­mos kri­ti­nio mąsty­mo, kūry­biš­ku­mo, smal­su­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo ver­tybės. Todėl ne­su­tin­ku, kad tu­rin­tie­ji aukštą iš­si­la­vi­nimą sa­vai­me turėtų dėsty­ti aukš­tesnėms klasėms ar aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je – tik­ra­sis ži­no­ji­mas reiš­kia gebė­jimą mo­ky­ti taip, kad su­prastų ir pra­di­nu­kai, dėl to ne­si­jaus­da­mi pra­stes­ni.

– Ar ne keis­ta, kad iš visų ga­limų mi­sio­nie­rystės vietų at­si­dūrei ko­ne ki­ta­me pa­sau­lio kraš­te – Tel­šiuo­se? Ko­kie bu­vo pir­mie­ji įspūdžiai at­vy­kus čia prie­š sep­ty­ne­rius me­tus?

– Bu­vau čia at­si­ųstas kri­zi­niu pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Man at­vy­kus, po trijų mėne­sių Lie­tu­va už­si­darė dėl CO­VID-19 pan­de­mi­jos. Pirmąją sa­vaitę su­si­tvar­kiau do­ku­men­tus Vil­niu­je, ir ma­ne at­vežė į Tel­šius. Keis­čiau­sia, kad vyks­tant į miestą rodė­si, jog ju­da­me vis gi­liau į mišką.

At­ke­lia­vus iš maž­daug aš­tuo­nis mi­li­jo­nus gy­ven­tojų tu­rin­čio Ma­ni­los re­gio­no, Že­mai­ti­ja ma­ne itin ste­bi­no. Čia be­veik vi­si vie­nas kitą pa­žįsta ir iš­kart pa­matė, kad esu sve­ti­mas.

At­vy­kau tems­tant ir po bend­ros va­ka­rienės ap­si­gy­ve­nau se­mi­na­ri­jo­je, nes mūsų bend­ruo­menė tuo me­tu dar ne­turė­jo nuo­savų namų. Ma­nau, ge­ras mi­sio­nie­rius, kad ir kur būtų, turėtų jaus­tis lyg bend­ruo­se na­muo­se.

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus ma­ne į ku­ni­gus įšven­tinęs vys­ku­pas pa­ts bu­vo il­ga­me­tis mi­sio­nie­rius Pa­pua Nau­jo­jo­je Gvinė­jo­je. Prieš iš­vyks­tant jis man siūlė pri­si­min­ti is­to­riją apie

Mozę ir jo akis­tatą su de­gan­čiu krūmu. Mo­zei bu­vo nu­ro­dy­ta nu­siau­ti san­da­lus, nes jis stovįs ant šven­tos žemės. Tad vys­ku­pas man sakė ne­pa­mirš­ti nu­siau­ti savųjų – vie­ta, į ku­rią būsiu nu­si­ųstas, jau yra šven­ta žemė, nes man prie­š ten at­vyks­tant čia jau bu­vo­jo Die­vas.

Ma­nau, kad mi­sio­nie­rius yra ne Die­vo ne­šėjas, o vei­kiau Jo ieš­ko­to­jas ir at­radė­jas.

– Ką tau reiškė nu­siau­ti san­da­lus? Ir kuo mi­sio­nie­riaus veik­la ski­ria­si nuo, tar­ki­me, į eks­pe­di­ciją iš­vy­ku­sio ant­ro­po­lo­go?

– Pir­miau­sia man tai reiš­kia nuo­lan­kumą. At­vyk­ti rei­kia be gy­ny­bi­nių nuo­statų, rei­kia būti at­vi­ram vie­tos pa­pro­čiams, kultū­rai, žmo­nių lūkes­čiams ir pa­saulė­žiū­rai. Mes at­vy­ko­me ne vis­ko išspręs­ti, at­vy­ko­me žavė­tis ir būti nu­ste­bin­ti Die­vo kūri­ni­jos įvai­rovės.

Ma­nau, ant­ro­po­lo­gai ga­li būti mi­sio­nie­riais, ir ži­nau mi­sio­nie­rių, ku­rie bu­vo ant­ro­po­lo­gai. Ta­čiau es­mi­nis skir­tu­mas tarp šių sa­vo for­ma ga­na pa­na­šių veiklų yra jų pra­das. Mi­sio­nie­rius yra siun­čia­mas (lot. „mis­sio“ reiš­kia „siun­timą“) ir ti­ria žmogų ne tik kaip bio­lo­ginę būtybę (pa­ts pir­miau­sia bai­giau ci­vi­li­nius bio­lo­gi­jos moks­lus), bet ir kaip dva­sinį su­bjektą, ge­bantį su­vok­ti Dievą. Todėl ateis­tas ga­li būti ant­ro­po­lo­gas, bet ne­ga­li būti mi­sio­nie­riu­mi, ne­ma­ty­da­mas šios dva­sinės žmo­gaus plotmės.

Mi­sio­nie­rius taip pat ne­ban­do paaiš­kin­ti vis­ko sa­vo pa­ties veiks­mais ir pa­si­ti­ki Die­vo Ap­vaiz­da, kai ky­la pa­našūs klau­si­mai: kodėl esu Lie­tu­vo­je? Kodėl būtent aš, kodėl iš Fi­li­pinų?

Kodėl skir­tos šios pa­tir­tys? Ma­nau, ge­riau­sias mi­sio­nie­riaus api­brėži­mas jo il­go­je kaip Mozės dva­si­nio ieš­ko­ji­mo ke­lionė­je yra būti Die­vo drau­gu.

Iki pra­si­de­dant vi­soms ke­lionėms, nu­si­sto­vi as­me­ni­nis tikė­ji­mo san­ty­kis – taip vėliau mi­sio­nie­rius net bai­siau­sių įvy­kių aki­vaiz­do­je iš­lai­ko viltį, meilę ir nuo­lan­kumą. Trum­pai ta­riant, jis kur nors vyks­ta ne kaip eks­per­tas – nėra eks­pertų mi­sio­nie­rių, o ant­ro­po­logų eks­pertų yra. Nes mi­sio­nie­rystė yra pa­šau­ki­mas, o ne pro­fe­si­ja.

– Kuo skyrė­si ta­vo pa­tir­ti pa­šau­ki­mai tap­ti vie­nuo­liu sa­le­zie­čiu, o vėliau – ku­ni­gu ir mi­sio­nie­riu­mi? Ar tai bu­vo trys skir­tin­gi pa­šau­ki­mai, ar vie­nas ir tas pa­ts?

– Ma­nau, tai ne tas pa­ts, bet vis tiek vie­nas pa­šau­ki­mas. Tai kaip siūlė, ei­nan­ti per au­dinį ir skir­tin­gas švar­ko da­lis su­jun­gian­ti į vi­sumą. Kai ku­rios siūlės – pa­grin­dinės, pa­vyzd­žiui, Krikš­tas. Vi­si krikš­čio­nys tuo pat me­tu yra ir mi­sio­nie­riai – vi­si kar­tu da­li­jamės ir da­ly­vau­ja­me Kris­taus mi­si­jo­je, o ne skel­bia­me skir­tin­gas Gerą­sias Nau­jie­nas. Taip, tai da­ro­me sa­vi­tais būdais, bet turė­da­mi vieną tikslą. Mus šio bend­ro au­di­nio da­li­mi pa­da­ro būtent Krikš­to siūlė, vėliau pa­tvir­ti­na­ma Sut­vir­ti­ni­mo sak­ra­men­tu.

Aš ne­ga­liu būti ta­vi­mi, o tu ne­ga­li būti ma­ni­mi – tai yra gra­žu ir įpa­rei­go­ja mus uni­ka­liai at­sa­ky­ti į klau­simą: kodėl ir kam ma­ne su­kūrė, ko­kią pa­skirtį man nu­matė Die­vas?

Šiuo me­tu ma­no kas­die­nybė­je figū­ruo­ja vi­sos trys veik­los, ta­čiau pir­miau nei sa­le­zie­tis esu krikš­čio­nis. Juo ne­galė­čiau būti, jei­gu ne­būčiau gavęs Krikš­to do­va­nos, o dar svar­biau – jei ne­būčiau gimęs… Todėl pir­mas ir svar­biau­sias mūsų visų pa­šau­ki­mas yra gy­ven­ti. Vi­si trys vėles­ni pa­šau­ki­mai man tėra tos pa­čios gy­ve­ni­mo ka­mie­no at­ša­kos, pir­mu­tinės krikš­čio­nio pa­rei­gos eksp­re­si­ja. Ma­nau, net tie, ku­rie ne­turė­jo ga­li­mybės priim­ti Krikš­to sak­ra­men­to, gy­ven­da­mi pa­gal sa­vo uni­ka­lią pa­skirtį jau iš­pil­do sa­vo mi­siją.

Kaip sa­le­zie­tis sten­giuo­si pa­dėti sto­ko­jan­čiam jau­ni­mui, kaip ku­ni­gas su­tei­kiu Baž­ny­čios sak­ra­men­tus su­tik­tiems žmonėms, o kaip mi­sio­nie­rius ga­liu skelb­ti Gerąją Nau­jieną vi­sai kūri­ni­jai tin­ka­miau­siais to­mis ap­lin­kybė­mis būdais: kar­tais žod­žiais, kar­tais – žai­di­mais, dar­bu ar mal­da, o kar­tais – tie­siog būda­mas ša­lia.

Už kiek­vie­no mi­sio­nie­riaus yra dau­gybė žmo­nių, ku­rie jam su­teikė ga­li­mybę – vi­si esa­me su­jung­ti, kiek­vie­no mūsų poel­gis pa­vei­kia ki­tus. Todėl ma­nau, kad es­mi­nis ma­no, kaip mi­sio­nie­riaus, sie­kis – ne mo­ky­ti anglų kal­bos, o pa­dėti jau­nam žmo­gui at­ras­ti sa­vo pa­šau­kimą. Tai sun­ku, rei­kia daug drąsos, ir man ne vi­sa­da pa­vyks­ta, ta­čiau gy­ve­ni­me ga­vau daug ma­lo­nių ir ma­tau pra­smę už tai at­si­dėko­ti.

– Būda­mas Lie­tu­vo­je me­tus pra­lei­dai Vil­niu­je, ten turė­jai ga­li­mybę dėsty­ti se­mi­na­ri­jo­je ar­ba uni­ver­si­te­te, ta­čiau to ne­si­ėmei ir po pa­pil­domų mokslų Ro­mo­je ga­liau­siai grįžai į Tel­šius. Kodėl?

– Uni­ver­si­te­tas ir se­mi­na­ri­ja man yra to­kie ar­ti­mi, kad lai­kau juos sa­vo esa­ti­mi. Tai, kad šiuo me­tu tuo neuž­sii­mu, dar ne­reiš­kia, jog vėliau Lie­tu­vo­je prie to ne­grįšiu. Ta­čiau da­bar tu­riu at­liep­ti esa­mus bend­ruo­menės po­rei­kius, si­tua­ciją ir ga­li­my­bes – mi­sio­nie­rystė rei­ka­lau­ja kuk­lu­mo ir pri­si­tai­ky­mo. Tu­ri­me ei­ti ten, kur mus kvie­čia.

Iš as­me­ninės pa­tir­ties pa­stebė­jau, kad at­liep­da­mas žmo­nių pra­šy­mus gy­ve­ni­me ga­vau daug dau­giau nei ta­da, kai vai­kiau­si sa­vo norų. Leng­va būti su suau­gu­siai­siais, nes su jais ga­li­ma ra­cio­na­liai dis­ku­tuo­ti, ta­čiau tu­riu pa­sa­ky­ti, kad pa­ty­riau kur kas dau­giau ma­lo­nių, sveikų iššū­kių ir as­me­ni­nio au­gi­mo dirb­da­mas su jau­niau­siais iš mūsų.

Ma­nau, kaip sa­le­zie­čiai nu­sto­ja­me būti sa­vi­mi ta­da, kai ne­bebū­na­me tarp jau­ni­mo. Mūsų kons­ti­tu­ci­jo­je nu­ro­dy­ta, kad jau­niems žmonėms, ypač dva­siš­kai ir ma­te­ria­liai skurd­žiau­siems, esa­me Die­vo ma­lonės ženk­lai ir puo­selė­to­jai. Ženk­las reiš­kia tai, kad mes pa­tys ne­sa­me Die­vas, esa­me Jo su­teik­tos meilės puo­selė­to­jai pa­si­ruo­šu­siems ją priim­ti.

Prieš po­rą sa­vai­čių šo­kau dis­ko­te­ko­je su ket­vir­to­kais, va­kar mo­kiau skai­čiuo­ti ant­ro­kus – tai būdai jaunų žmo­nių ly­giu pa­ro­dy­ti Die­vo meilę, ir esu dėkin­gas už šias aki­mir­kas.

Todėl daž­niau savęs klau­siu ne to, ko norė­čiau, o kur manęs rei­kia, ir at­si­lie­piu į gau­na­mus kvie­ti­mus bei ženk­lus.

Nėra blo­gai turė­ti di­de­lių sva­jo­nių, ta­čiau rei­kia sau­go­tis, kad ne­tap­tum jų ka­li­niu. Mes esa­me lais­vi, bet kil­niau­sia mūsų laisvės iš­raiš­ka yra sąmo­nin­gai ap­ri­bo­ti sa­vo ne­ri­bo­tus no­rus.

– Gy­ve­ni­me dau­giau­sia lai­ko pra­lei­dai tri­jo­se vie­tovė­se – Ma­ni­lo­je, Ro­mo­je ir Tel­šiuo­se ar Vil­niu­je. Tu­ri du te­le­fo­nus su tri­mis skir­tin­gais nu­me­riais kon­tak­tams pa­lai­ky­ti. Pa­bai­go­je norė­čiau pa­klaus­ti: kurį jų daž­niau­siai nau­do­ji?

– Ži­no­ma, kad da­bar dau­giau­sia nau­do­ju lie­tu­višką nu­merį. Vi­sa­da pri­si­me­nu vieną is­to­riją, man pa­pa­sa­kotą per re­ko­lek­ci­jas se­mi­na­ri­jos me­tais Fi­li­pi­nuo­se. Kartą vie­tinės bend­ruo­menės itin my­limą vys­kupą po­pie­žius nu­sprendė per­kel­ti ki­tur. Žmonės su­py­ko ir nu­tarė pro­tes­tuo­ti prie­š šią ne­tei­sybę. Tai su­ži­nojęs vys­ku­pas juos pa­si­kvietė ir tarė: „Kaip Baž­ny­čios tar­nas aš ke­liau­ju ten, kur esu siun­čia­mas. Ži­no­ki­te, kad aš jus my­liu, ta­čiau iš­vyk­da­mas ne­pa­lik­siu sa­vo šir­dies su ju­mis.“ Su­si­rin­ku­sie­ji, su­pran­ta­ma, bu­vo pri­blokš­ti, ta­čiau vys­ku­pas paaiš­ki­no: „Pa­likęs sa­vo širdį čia, iš­vykęs ne­galė­siu jos do­va­no­ti ki­tiems. Ge­riau vi­sus jus lai­ky­siu sa­vo šir­dy­je.“

Ma­nau, šio­je is­to­ri­jo­je šir­dis reiš­kia gebė­jimą jaus­ti žmo­nes, pas ku­riuos esi siun­čia­mas, ir at­vi­rumą megz­ti ryšį su jais. Aš mylė­jau ir te­be­my­liu Fi­li­pi­nus bei Ita­liją, džiau­giuo­si sa­vo lai­ku čia, Lie­tu­vo­je, ta­čiau vi­sos trys vie­tos tu­ri tilp­ti to­je pa­čio­je šir­dy­je. Mi­sio­nie­rius ne­būti­nai turės ga­lingą pro­tą, stiprų kūną ar ne­pa­lau­žiamą va­lią, ta­čiau jis pri­va­lo būti tal­pios šir­dies, turė­ti at­vi­ru­mo vis iš nau­jo įsi­mylė­ti, klys­ti ir mo­ky­tis.

Ka­ro­lis AN­TA­NA­VI­ČIUS (Ber­nar­di­nai.lt)