Li­te­ratū­rinė iš­vy­ka

Spa­lio 22 dieną mes, Luokės Vy­tau­to Klei­vos gim­na­zi­jos vie­nuo­lik­to­kai ir dvy­lik­to­kai, kar­tu su lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ratū­ros mo­ky­to­ja Da­nu­te Ba­guš­kie­ne lei­domės į pa­žin­tinę ke­lionę po Že­mai­tiją. Ke­liau­da­mi ap­lankė­me vie­tas, me­nan­čias iš­ki­lių Lie­tu­vos ra­šy­tojų gy­ve­ni­mus, iš­gir­do­me įdo­mių pa­sa­ko­jimų ir iš ar­čiau su­si­pa­ži­no­me su Že­maitės, Vy­tau­to Ma­čer­nio bei Šat­ri­jos Ra­ga­nos as­me­nybė­mis ir kūry­ba.

Pir­miau­sia ap­si­lankė­me Že­maitės mu­zie­ju­je Bu­kantė­je, kur gidė pa­pa­sa­ko­jo apie ra­šy­to­jos gy­ve­nimą ir kūrybą. Su­ži­no­jo­me, kad šia­me dva­re­ly­je Že­maitė gimė ir gy­ve­no iki dvy­li­kos metų, po to ji iš­vy­ko mo­ky­tis pas tetą į Šėmų dvarą ne­to­li Tel­šių. Vėliau gy­ve­no įvai­rio­se Že­mai­ti­jos vie­to­se, Vil­niu­je, vy­ko net į Ame­riką rink­ti aukų nu­kentė­ju­siems nuo Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Per sa­vo gy­ve­nimą Ju­li­ja Žy­man­tienė-Že­maitė su­kūrė ap­sa­kymų ciklą „Laimė nu­tekė­ji­mo“, kur daug dėme­sio ski­ria­ma šei­mos gy­ve­ni­mui ir mo­ters li­ki­mui. Bu­kantės dva­re­ly­je sau­go­mi au­ten­tiš­ki bal­dai, ki­ti daik­tai, me­nan­tys ra­šy­to­jos lai­kus. Pa­sa­ko­ji­mas apie Že­maitę at­skleidė ne tik jos kūry­bos ke­lią, bet ir ne­lengvą as­me­ninį gy­ve­nimą. Ra­šy­ti ji pra­dėjo būda­ma 49-erių, pa­ska­tin­ta Po­vi­lo Vi­šins­kio, o per gy­ve­nimą su­si­laukė sep­ty­nių vaikų. Gidė pa­si­da­li­no ir ne­tikė­ta is­to­ri­ja apie vėlyvą ra­šy­to­jos meilę Kons­tan­ti­nui Pet­raus­kui, ku­ris bu­vo ge­ro­kai jau­nes­nis už ją. Šis pa­sa­ko­ji­mas lei­do pa­žvelg­ti į Že­maitę ne vien kaip į ži­nomą ra­šy­toją, bet ir kaip į žmogų, pa­ty­rusį įvai­riau­sių jausmų.

To­liau ke­lionę tęsėme Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, kur ap­lankė­me ba­zi­liką ir iš­gir­do­me pa­sa­ko­jimą apie mies­te­lio is­to­riją. Gi­das paaiš­ki­no, kad se­niau ši vie­tovė bu­vo va­di­na­ma Gar­dais, o jos pa­va­di­ni­mas ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mas jau 1253 me­tais. Taip pat su­ži­no­jo­me dau­giau apie ba­zi­li­kos is­to­riją ir jos pa­slap­tis. Vėliau su­si­pa­ži­no­me su Vy­tau­to Ma­čer­nio gy­ve­ni­mu ir tra­giš­ku poe­to li­ki­mu. Gi­do pa­sa­ko­ji­mas nu­kėlė į Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kus, kai poe­tas žu­vo nuo at­si­tik­tinės spro­gu­sio svie­di­nio ske­veld­ros. Iš­gir­do­me apie pa­sku­ti­nes jo gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, šei­mos li­kimą ir meilės is­to­riją su Bro­ne Vild­žiū­nai­te. Šis pa­sa­ko­ji­mas pa­dėjo ge­riau pa­žin­ti poetą ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmogų, ku­rio gy­ve­nimą skaud­žiai pa­veikė ka­ro įvy­kiai. Taip pat ap­lankė­me Vy­tau­to Ma­čer­nio kapą Šar­nelė­je. Ei­da­mi ka­po link matė­me ir ke­letą poe­to „Vi­zi­jas“ įpras­mi­nan­čių ak­me­ni­nių plokš­čių.

Prie ka­po už­degė­me žva­kelę ir pa­gerbė­me poe­to at­mi­nimą, pri­si­minė­me jo kūrybą bei jo­je at­si­spin­din­čius gi­lius fi­lo­so­fi­nius ap­mąsty­mus apie žmo­gaus būties pra­smę.

Pas­ku­tinė mūsų sto­telė bu­vo Ži­di­kai, kur ap­lankė­me Ma­ri­jos Peč­kaus­kaitės-Šat­ri­jos Ra­ga­nos mu­ziejų. Gidė pa­pa­sa­ko­jo apie ra­šy­to­jos gy­ve­nimą, jos norą mo­ky­tis ir pa­dėti ki­tiems. Dar būda­ma la­bai jau­na, ji mokė dar­bi­ninkų vai­kus skai­ty­ti ir ra­šy­ti. Vėliau, ne­pai­sy­da­ma sun­kumų, pa­ti siekė moks­lo ir to­bu­li­no sa­vo ži­nias. Su­ži­no­jo­me ir apie jos kūry­bos ke­lio pra­džią – dar paaug­lystė­je jos kūri­nys „Mar­gi pa­veikslė­liai“ bu­vo išs­paus­din­tas laik­raš­ty­je „Var­pas“. Gidės pa­sa­ko­ji­me ne­trūko ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo is­to­rijų. Iš­gir­do­me apie Šat­ri­jos Ra­ga­nos ir jos se­sers So­fi­jos li­ki­mus. Mu­zie­ju­je ap­žiūrė­jo­me au­ten­tiš­kus bal­dus, o vėliau ap­lankė­me ra­šy­to­jos kapą-kop­ly­čią, esan­čią vaiz­din­go­je vie­to­je. At­sis­vei­kin­da­mi už­degė­me po žva­kelę – pa­gerbė­me jos at­mi­nimą.

Ši ke­lionė mums su­teikė ga­li­mybę li­te­ratūrą pa­žin­ti ne tik iš va­dovė­lių, bet ir lan­kant tik­ras vie­tas, pa­žįstant is­to­ri­jas bei as­me­ni­nes pa­tir­tis. Dar kartą įsi­ti­ki­no­me, kad už kiek­vie­no kūri­nio sly­pi žmo­gaus gy­ve­ni­mas, jaus­mai ir iš­gy­ve­ni­mai.

Dvy­lik­tos klasės mo­ki­nys Do­vy­das MA­CEI­KIS