Kris­ti­nos Ruz­gie­nės stip­ry­bė – gy­vas ry­šys su pir­kė­jais ir nuo­šir­dus dar­bas

Pa­va­sa­ris ei­na į pa­bai­gą. Nors šie­met jis sau­sas ir vė­sus, ta­čiau jau pa­ts me­tas dai­gus per­kel­ti į šilt­na­mius ir pra­dė­ti nau­ją so­di­ni­mo se­zo­ną. Taip sa­ko De­gai­čiuo­se gy­ve­nan­ti Kris­ti­na Ruz­gie­nė, ko­ne tris de­šimt­me­čius au­gi­nan­ti dar­žo­vių dai­gus ir gė­les.

De­gai­tiš­kės šilt­na­miuo­se ža­liuo­ja įvai­riau­si dar­žo­vių dai­gai ir ve­ši dau­gy­bė gė­lių. Kris­ti­na ne tik au­gi­na, bet ir vi­sa­da mie­lai da­li­na­si il­ga­me­te su­kaup­ta pa­tir­ti­mi – ne­gai­li pa­ta­ri­mų, kaip už­siau­gin­ti gau­sų po­mi­do­rų der­lių, kuo pa­si­rū­pin­ti šilt­na­my­je ir ką da­ry­ti, kad kie­muo­se vi­są va­sa­rą žy­dė­tų gė­lės.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Dai­gų per­ka­mu­mas ne­su­ma­žė­jo

Nors dau­gu­ma kal­ba, jog au­gin­ti sa­vo dar­žo­vių šiais lai­kais ne­beap­si­mo­ka, ta­čiau K. Ruz­gie­nė tvir­ti­na, jog dai­gų pre­ky­ba šį pa­va­sa­rį tik­rai ne­su­ma­žė­jo – žmo­nės dai­gus per­ka kaip vi­sa­da. Pa­sak jos, tie, ku­rie no­ri val­gy­ti ko­ky­biš­ką mais­tą, dar­žo­ves au­gi­na pa­tys.

Kris­ti­na re­ko­men­duo­ja ne­varg­ti ir dai­gų neau­gin­ti ant pa­lan­gių, tai nė­ra la­bai ge­ras spren­di­mas. Anot jos, jei ne­tu­ri šil­do­mo šilt­na­mio, tin­ka­mo dai­go neu­žau­gin­si, to­dėl ge­riau įsi­gy­ti ko­ky­biš­kai jau išau­gin­tų dai­gų.

Bū­ti­na pa­ruoš­ti že­mę

Po­mi­do­ro dai­gą, Kris­ti­nos tei­gi­mu, bū­ti­na so­din­ti į tin­ka­mai pa­ruoš­tą že­mę, o to­kius dar­bus rei­kė­tų at­lik­ti dar ru­de­nį. Ta­čiau žmo­nės daž­niau­siai to ne­pa­da­ro: už­bai­gia se­zo­ną, iš­rau­na po­mi­do­rus, že­mę šiek tiek pa­pu­re­na ir tuo vis­kas bai­gia­si. O rei­kė­tų ru­de­nį dė­ti mėš­lo, už­ber­ti trą­šų, pa­lais­ty­ti, kad per žie­mą dir­vo­je vyk­tų na­tū­ra­lūs pro­ce­sai.

Mi­tai

Kris­ti­na stebisi, kad žmo­nės vis dar ti­ki, jog so­di­nant po­mi­do­rų dai­gus į duo­bu­tę su­dė­ti kiau­ši­nių lukš­tai duos ge­rą re­zul­ta­tą. „Vi­si mo­kė­mės bio­lo­gi­jos ir ži­no­me, kaip au­ga­las pa­si­sa­vi­na mais­to me­džia­gas. Jos tu­ri iš­tirp­ti van­de­ny­je, o au­ga­las jas pa­si­sa­vi­na ger­da­mas van­de­nį. Pa­sa­ky­ki­te, per kiek lai­ko kiau­ši­nio lukš­tas iš­tirps­ta že­mė­je? Tai­gi au­ga­las jo neat­si­kąs. Tai tik sa­vęs ra­mi­ni­mas: aš pri­dė­jau, aš pa­da­riau…“ – sa­ko ji.

Po­mi­do­rų ge­nė­ji­mas

So­di­nant po­mi­do­rą į duo­bu­tę, Kris­ti­nos tvir­ti­ni­mu, dau­giau nau­dos duo­tų žu­vų mil­tai, nes juo­se yra fos­fo­ro, ku­rio po­mi­do­rams la­bai rei­kia. Pa­so­di­nus be­lie­ka pa­lais­ty­ti ir lauk­ti, kol au­ga­las pra­dės leis­ti pa­žas­ti­nius ūg­lius.

Kal­bė­da­ma apie aukš­taū­gių po­mi­do­rų ge­nė­ji­mą, au­gin­to­ja re­ko­men­duo­ja pa­lik­ti aug­ti du stie­bus, blo­giau­siu at­ve­ju tris, ta­čiau tik­rai ne dau­giau. „Ne­rei­kia gai­lė­ti ge­nė­ti, nes di­des­nio der­liaus vis tiek ne­lai­mė­si­te. Šilt­na­my­je ne­rei­kia au­gin­ti džiung­lių“, – tei­gia ji.

Kiek­vie­nas at­si­ren­ka sau pa­tin­kan­čią veis­lę

„Po­mi­do­rų veis­lių yra šim­tai, jei ne tūks­tan­čiai“, – sa­ko Kris­ti­na. Ji pa­ti sa­vo der­liui au­gi­na apie 130 rū­šių po­mi­do­rų, o pre­ky­bai siū­lo apie 20 lai­ko pa­tik­rin­tų, iš­ban­dy­tų veis­lių dai­gų.

Pa­sak au­gin­to­jos, pa­sa­ky­ti, ku­ri veis­lė ge­riau­sia, neį­ma­no­ma – kiek­vie­nas at­si­ren­ka tai, kas jam pa­tin­ka ir tin­ka.

Gė­lių gau­sa

Di­džiu­liuo­se šilt­na­miuo­se gau­su ne tik dar­žo­vių dai­gų – čia ve­ši ir gė­lės. Dau­giau­sia vien­me­tės. Po­pu­lia­ru­mo ne­pra­ran­da sur­fi­ni­jos ir pe­tu­ni­jos. Nors, anot au­gin­to­jos, jos rei­ka­lau­ja ne­ma­žai prie­žiū­ros – rei­kia kas­dien lais­ty­ti, nu­rink­ti nu­žy­dė­ju­sius žie­dus. Ta­čiau vi­są dar­bą at­per­ka įspū­din­gas jų žy­dė­ji­mas.

Po­pu­lia­rė­ja ir smul­kia­žie­dės gė­lės, ku­rios rei­ka­lau­ja ma­žiau dė­me­sio, jų ne­rei­kia ska­by­ti. Ypač mėgs­ta­mos ka­lib­ra­cho­jos, sa­do­vi­lės.

Sau­lė­toms te­ra­soms, Kris­ti­nos ma­ny­mu, ne­pa­kei­čia­mos yra pe­lar­go­ni­jos. Nors smul­kia­žie­des pe­lar­go­ni­jas žmo­nėms įsiū­ly­ti sun­kiau, ta­čiau ke­lios į lo­ve­lius pa­so­din­tos šios gė­lės at­ro­do itin įspū­din­gai ir gau­siai žy­di.

Po­pu­lia­ru­mo ne­pra­ran­da gvaz­di­kė­liai, lo­be­li­jos. Iš ma­dos ne­si­trau­kia ir be­go­ni­jos bei le­di­nu­kai.

Kom­po­zi­ci­joms la­bai tin­ka mar­ge­niai, o vis di­des­nio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kia ir įvai­rios smil­gos. Žmo­nėms jos la­bai pa­tin­ka, nes pri­me­na na­tū­ra­lų gam­tos gro­žį, ku­rio dau­ge­lis yra pa­siil­gę, to­dėl smil­gos vis daž­niau so­di­na­mos prie na­mų.

Gė­lės mėgs­ta dė­me­sį

Pak­laus­ta, kaip už­siau­gin­ti gra­žių gė­lių, Kris­ti­na at­vi­rau­ja, kad ste­buk­lų čia nė­ra – rei­kia au­ga­lui skir­ti dė­me­sio. Net ir nuo dirb­ti­nės gė­lės rei­kia nu­va­ly­ti dul­kes…
„Kad gė­lės ve­šė­tų, svar­biau­sia ne­gai­lė­ti trą­šų – au­ga­lai tu­ri gau­ti mais­to. Žie­das iš nie­kur neat­si­ran­da, jam rei­kia me­džia­gų. Tad kar­tą per sa­vai­tę gė­les bū­ti­na pa­tręš­ti“, – sa­ko ji.

Il­gas ir sau­sas pa­va­sa­ris

Kris­ti­na pa­ste­bi, kad šis pa­va­sa­ris bu­vo il­gas, vė­sus ir per­ne­lyg sau­sas. „Sa­ky­da­vo se­no­liai – jei pa­va­sa­ris sau­sas, ba­das pa­rei­na“, – pri­me­na ji, pa­brėž­da­ma, jog gam­tos są­ly­gos vis dar tu­ri di­de­lę įta­ką der­liui ir au­ga­lų au­gi­mui.

Vie­ti­niai au­gin­to­jai daž­nai lie­ka nuo­ša­ly­je

Kal­bė­da­ma apie sa­vo kas­die­ny­bę, Kris­ti­na ne­sle­pia, jog vis dar ne­ma­ža da­lis žmo­nių ren­ka­si di­džiuo­sius pre­ky­bos cent­rus, o vie­ti­niai au­gin­to­jai daž­nai lie­ka nuo­ša­ly­je. Kris­ti­nos stip­ry­bė – gy­vas ry­šys su pir­kė­jais ir nuo­šir­dus dar­bas.