Kol žiūrovai stebi aktorius scenoje, užkulisiuose tyliai gimsta dar vienas spektaklio veikėjas – šviesa. Ji kuria nuotaiką, išryškina emocijas, o su šiandieninėmis technologijomis galima scenoje net užkurti laužą.
Teatre šviesa kalba ne mažiau nei aktoriai. Tai puikiai žino beveik tris dešimtmečius čia dirbantis šviesų dailininkas Sergejus Simonenko, kolegų ir teatro bendruomenės dažniau vadinamas tiesiog Seržu.
Aurelija SERVIENĖ
Gyvenimas atvedė į Telšius
S. Simonenko gimė Baltarusijoje, o būdamas dvejų su tėvais išvyko gyventi už Baikalo, kur praleido visą vaikystę iki septynerių metų. Vėliau šeima persikėlė į Klaipėdą, o galiausiai įsikūrė Telšiuose.
Pradžia, anot Sergejaus, nebuvo lengva – svetima kalba, nauja aplinka ir žmonės. Tačiau būdamas bendraujantis vaikas susirado draugų, greitai perprato lietuvių kalbą. Bėgant metams prie jos visiškai priprato ir šiandien, kaip pats sako, jau seniai nebereikia „versti žodžių galvoje“ – gali laisvai mąstyti dviem kalbomis.
Dirbo statybose
Po mokyklos baigimo Sergejus blaškėsi ir ieškojo savęs. Tuomet draugas jam pasiūlė stoti į profesinę mokyklą kaimyninėje šalyje, kurioje mokoma su muzika susijusių dalykų. Kadangi jis jau mokėjo groti gitara ir svajojo tapti muzikantu, ilgai nedvejojo. Ketverius metus mokėsi, mokyklą baigė, tačiau muzikantu netapo.
Grįžęs į Telšius, Sergejus ieškojo darbo. Mama paragino kreiptis į vietos statybininką Viktorą Rudakovą. Nuėjęs pas jį, jaunuolis prisistatė, o paklaustas, kokius mokslus yra baigęs, pasakė, jog mokėsi groti saksofonu. Darbdavys paaiškino, kad tokių specialistų statybose nereikia, tačiau vis dėlto jį priėmė.
Po kelių dienų Sergejus jau išvyko su brigada į Nidą, kur jiems buvo patikėta restauruoti Nidos švyturį. Vėliau keletą metų dirbo staliumi.
Kelias į Žemaitės dramos teatrą
Net ir dirbant įvairius darbus, Sergejaus gyvenime visada šalia buvo muzika. Tuo metu jis grojo jaunimo grupėje „Depresija“, kurios narys buvo ir dabartinis Telšių kultūros centro direktorius Linas Ulkštinas. Būtent jis pasiūlė pabandyti Sergejui šviesų operatoriaus darbą Žemaitės dramos teatre.
Taip Sergejus atsisėdo prie šviesų valdymo pulto – ir pradėjo savo kelią teatre. Visko išmoko pats: per patirtį, bandymus ir nuolatinį ieškojimą.
Visi spektakliai paliečia širdį
Žemaitės dramos teatre šviesų dailininku Sergejus dirba jau 28 metai, kurie kupini geriausių prisiminimų dirbant su daugybe režisierių ir aktorių.
„Dirbti teko su pačia įvairiausia technika – nuo primityviausių aparatų iki šiuolaikinės modernios įrangos. Pirmieji darbo metai buvo patys linksmiausi: jaunos dienos, viskas atrodė paprasčiau, į viską žiūrėjau lengvabūdiškai. Šiandien viskas daug rimčiau ir atsakingiau. Apšvietimas lemia didelę dalį spektaklio sėkmės. Visi spektakliai, prie kurių man tenka prisidėti, palieka emocijų ir paliečia širdį, todėl išskirti vieno negalėčiau. Seniai esu pasakęs: jei po spektaklio nenubrauksiu ašaros, išeisiu iš šito darbo“, – kalba jis.
Kartu su aktoriais scenoje
Šiuolaikinės technologijos šviesų dailininkui leidžia viską iš anksto suprogramuoti ir pasiruošti spektakliui ar renginiui dar prieš jam prasidedant. Tačiau Sergejui toks darbo principas ne prie širdies – daug įdomiau, kai viskas vyksta gyvai, kai galima reaguoti čia ir dabar.
„Tada aš esu kartu su aktoriais scenoje – stebiu, kaip jie juda, kada sustoja. Jei viskas suprogramuota, nieko nebegali pakeisti. O kai valdai situaciją pats, tą akimirką gali daug daugiau padaryti“, – tvirtina pašnekovas.
Turi savo braižą
Sergejus sako, kad spektaklis – tai kolektyvinis darbas. Kartu su režisieriumi ieškoma tinkamiausių sprendimų, vyksta daug repeticijų, diskusijų ir apmąstymų. Po ilgo bendro darbo į premjerą išeinama su nušlifuotu galutiniu rezultatu, kuris tenkina abi puses.
„Šviesos scenoje gali perteikti daug emocijų, kartais nereikia nei muzikos, nei žodžių“, – sako pašnekovas ir priduria, jog mėgstamiausia jo spalva šiuo metu yra mėlyna ir įvairūs jos atspalviai. Ją naudojant galima perteikti labai daug – pabrėžti meilę ar sukurti mirties scenos nuotaiką, priklausomai nuo atspalvio ir intensyvumo.
Per ilgus metus prie apšvietimo pulto jis jau susiformavo savo braižą, ir, kaip teigia pats, režisieriams, su kuriais teko dirbti, šis jo braižas tinka.
Paklaustas, ar žiūri kitų teatrų pastatymus, ar vertina juos per savo profesionalo akį, Sergejus juokiasi. Sako, kad negalintis ramiai žiūrėti spektaklių kaip paprastas žiūrovas – visada ieško atsakymų.
„Negaliu žiūrėti spektaklio normaliai. Man visada labiau rūpi techninė pusė nei siužetas. Aš žiūriu visai kitaip – seku detales, šviesos efektus. Sukinėjuosi, stebiu, kaip vyksta. Nėra kada tiesiog įsijausti – sėdi, analizuoji“, – pasakoja jis.
Groja gitara
Be darbo teatre, Sergejus prie šviesų pulto dirba ir Telšių kultūros centre, taip pat gitara groja vokalinėje-instrumentinėje grupėje „Gramofonas“.
Anot jo, būtent iš muzikantų aplinkos dar jaunystėje kilo jo pravardė, kuri jį lydi iki šiol nuo tada, kai dar grojo grupėje „Depresija“.
„Nuo tų laikų aš esu Seržas. Net ant renginių kortelių užsirašau tiesiog Seržas, nes kitaip manęs niekas ir nevadina“, – šypsosi jis.
Nuotykiai
Per ilgus darbo metus būta įvairių nuotykių, tačiau du iš jų Sergejui įsiminė labiausiai.
Kartą, vykstant į gastroles su režisierės L. Adomaitienės spektakliu, kartu teko gabenti visą techninę įrangą. Joje buvo šeši kanalai ir vieną jų per daug apkrovus išmušė saugiklį – scenoje dingo šviesa. Sergejus sako, kad sprendimą teko priimti žaibo greičiu, situaciją jam pavyko suvaldyti akimirksniu – dauguma žmonių net nepastebėjo sutrikimo, tačiau jam pačiam tai atrodė visa amžinybė.
Kitas įsimintinas nutikimas įvyko Kelmėje, dirbant prie režisieriaus D. Žilinsko spektaklio. Finalinėje scenoje aktoriai vienas po kito išeina iš scenos, lieka tik paskutinis, į kurį turėjo būti nukreiptos visos šviesos. Tačiau ir vėl netikėtai dingo apšvietimas. „Su kolega Mindaugu sėdėjome šalia scenos, išsitraukėme mobiliuosius telefonus ir jų žibintuvėliais apšvietėme aktorių. To pakako, kad spektaklis sėkmingai baigtųsi“, – prisimena pašnekovas.
Penkiasdešimtasis pavasaris
Gegužės 12 dieną Sergejus pasitiko 50 metų jubiliejų. Sako suprantantis pase įrašytus metus, tačiau širdyje jų tikrai nejaučiantis. „Kiekvienas dešimtmetis buvo savaip įsimintinas. Per tiek metų būta daug gražių, įsimintinų akimirkų. Džiugu, kad nemaža dalis gyvenimo dienų atiduota teatrui. Nesiskundžiu – gyvenu teatru…“ – kalba sukaktuvininkas.
Paklaustas apie svajones, ko linkėtų sau ateinantį dešimtmetį, jis cituoja atlikėjo A. Mamontovo ištartus atmintyje įstrigusius žodžius: „Kai man suėjo penkiasdešimt, supratau, kad man liko mažiau, negu jau buvo. Norisi sulaukti rytojaus…“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
