Telšiuose gyvenantys Pranas ir Zoselė Perminai šį savaitgalį švęs savo deimantines vestuves – pažymės 60–ies metų bendro gyvenimo jubiliejų.
Aurelija SERVIENĖ
Gražus gyvenimas
Prieš šešis dešimtmečius Pranas ir Zoselė susituokė Eigirdžių bažnyčioje. Prieš Dievą abu tąkart prisiekė, jog visą gyvenimą rūpinsis ir globos vienas kitą, bus kartu – varge, ligoje ar skurde. Taip ir įvyko: visus 60 metų Zoselė ir Pranas gyveno darnų, gražų, kupiną šiltų prisiminimų gyvenimą.
„Esame laimingi iki pat šiol, didelių barnių tarp mūsų niekada nėra buvę. O jei ir buvo kokių nesklandumų, viskas tik trumpam“, – sako moteris.
Pranas, paprašytas papasakoti apie savo vestuvių dieną, čiupo žmonai už rankos ir, braukdamas ašarą, su visomis smulkmenomis dėstė prisiminimus: „Susituokėme lapkričio mėnesį, buvo jau vėsu. Vestuvės mudviejų buvo nedidelės – keletas artimųjų. Santuokos sakramento išvykome vežimu, traukiamu arklių, – įkritome abu į šiaudų kupetą ir nurūkome į bažnyčią.“
Zoselė mena, jog abu su vyru buvo pasipuošę kaip pridera: turėjo auksinius žiedus, nuotaka segėjo nuometą, vilkėjo baltą suknelę, kurią jai pasiuvo kaimo siuvėja. Jaunikis ta proga apsivilko kostiumą. O vestuvių šventė vyko Prano tėvų namuose.
Vienas kitam patiko
Pora susipažino prieš daug metų prie Gintaučių pervažos, ten Zoselė dirbo.
„Mano darbas buvo praleisti traukinius, dirbau tokioje nedidukėje būdelėje, kurioje mane Pranas ir pamatė. Užsuko jis su draugas eidamas į šokius. Susipažinome. Vienas kitam patikome, tad pradėjome draugauti, o po metų iškėlėme vestuves“, – pasakojo Z. Perminienė.
Pranas tikina, jog Zoselė jį pakerėjusi protu ir darbštumu, ypač vyriškis džiaugiasi savo žmonos kruopštumu – siuvinėtais darbais, keletą jų yra išsaugojęs net iki šių dienų. „Jis vis žiūrės ir žiūrės į mane siuvinėjančią“, – šypsosi Zoselė.
Z. Perminienė pamena, jog vaikinų tada buvo ir daugiau, bet Pranas išsiskyrė savo paprastumu, protingumu, buvo simpatiškas.
Sėkminga santuoka
Z. ir P. Perminų šeimoje užaugo keturi sūnūs. Jie, sukūrę šeimas, tėvams padovanojo septynis anūkus, o šie – aštuonis proanūkius. Dėl savo atžalų pora niekda neturėjo didelių rūpesčių: vaikai klausė, buvo darbštūs, padėjo tėvams.
Pora pasakoja, kad, kol augo vaikai, laikai buvę sunkūs: nieko nebuvo pirkti, reikėjo daug dirbti, o kartais ir be atlygio. „Pirmiausia reikėjo sugebėti tokią šeimyną išmaitinti, o mano Zoselė buvo šeimos ūkvedis, gražiai viską mokėjo tvarkyti“, – pasakojo Pranas.
Z. ir P. Perminai sako šiandien yra laimingi, abu gauna pensijas, nieko netrūksta, svarbiausia, jog turi vienas kitą.
Paklausti apie ilgos ir sėkmingos santuokos metus abu tikina: „Mes, vyresniosios kartos žmonės, turime daugiau kantrybės. Dabar jaunimas, jei tik kas ne taip, tuojau suka į skirtingas puses. Santuokai reikia kantrybės, supratimo, užjautimo ir meilės.“
Pranas pripažįsta, jog didelį indėlį į jų laimingą santuoką įdėjo Zoselė. Vyriškis gyvenime buvęs aktyvus saviveiklininkas. Daug metų giedojo Telšių Katedros chore, šoko ir dainavo ansamblyje „Mastis“, aktyviai dalyvaudavo Dainų šventėse, koncertuoti važinėjo ne tik po Lietuvą, bet ir po kitas šalis. „Mano žmona buvo be galo gera ir protinga. Niekada manęs nestabdė, visur leido dalyvauti, pasitikėjo manimi“, – dėkojo žmonai Pranas.
Deimantinės poros vestuvės įvyks šį savaitgalį, šv. Mišios bus aukojamos Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčioje.