Kaip atpažinti dezinformaciją ir manipuliacijas?

Pataria Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimo centro DIGIRES vadovė ir vyriausioji tyrėja, Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė BALČYTIENĖ:

– De­zin­for­ma­ci­ją ir ma­ni­pu­lia­ci­jas at­pa­žin­ti nė­ra pa­pras­ta, to­dėl svar­bu kliau­tis ke­liais da­ly­kais.

Ma­ni­pu­lia­ci­jo­se vei­kia ne vien tu­ri­nio ar fak­tiš­ku­mo veiks­nys – pir­miau­sia svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį į emo­ci­jas, ky­lan­čias vi­du­je. Įgu­dę skai­ty­to­jai daž­nai grei­tai pa­jun­ta sa­vo pa­si­kei­tu­sią nuo­tai­ką, bai­mę, su­sier­zi­ni­mą ar ki­tus stip­rius jaus­mus. Ma­žiau įgu­dę in­for­ma­ci­jos var­to­to­jai to­kius in­tui­ty­vius sig­na­lus leng­viau pra­lei­džia ir jų neįp­ras­mi­na, o bū­tent į tai daž­nai ir orien­tuo­ja­si ma­ni­pu­lia­to­riai. Au­to­ma­tiz­mas, in­tui­ty­vi, im­pul­sy­vi reak­ci­ja itin svar­bu mū­sų spren­di­muo­se. Tik daug vė­liau „įsi­jun­gia“ ref­lek­sy­vu­sis mąs­ty­mas ir abe­jo­nė. Ta­čiau im­pul­sy­vi reak­ci­ja jau bū­na ak­ty­va­vu­si jaus­mus ir įsi­jun­gęs in­tui­ty­vaus ma­ty­mo filt­ras, ku­ris iš­kart suak­ty­vi­na emo­ci­nę reak­ci­ją, ku­ri ga­li bū­ti pa­sy­vi, abe­jin­ga, bet ir kont­ra­ta­kuo­jan­ti.

Kri­ti­nis mąs­ty­mas už­mie­ga, kai im­pul­sai ir jaus­mai ima vir­šų. Ma­ni­pu­lia­ci­jos suak­ty­vi­na jaus­mus, ku­rie, re­gis, pa­są­mo­nė­je įžo­di­na­mi ir grei­tai virs­ta la­bai pa­pras­tais pa­sa­ky­mais, ne­tgi kul­tū­ri­niais štam­pais. Štai vaiz­din­gas pa­vo­jaus konst­ra­vi­mo pa­vyz­dys ga­li bū­ti in­tui­ty­viai žmo­gaus su­vok­ta grės­mė, nu­kreip­ta prieš bend­rą kul­tū­ri­nę ta­pa­ty­bę („tai jie griau­na mū­sų kul­tū­ros pa­ma­tus“, „mū­sų ver­ty­bės puo­la­mos“), ar­ba taip su­pran­ta­ma vi­sa, kas bru­ka ir pa­lai­ko bai­mę ir ne­tek­ties po­jū­tį („mo­ra­li­nis nuo­smu­kis“, „mū­sų kul­tū­ra deg­ra­duo­ja“), ar­ba sie­kia at­mes­ti au­to­ri­te­tus („tvar­ka griū­va“, „jie sle­pia tie­są“). To­kiems stip­riems jaus­mams ar su­tri­ki­mui su­kel­ti žmo­nių gru­pė­se ar vi­suo­me­nė­je ga­li bū­ti pa­si­tel­kia­mi ir tik­ri fak­tai, ta­čiau ma­ni­pu­lia­to­riai juos pa­tei­kia emo­cin­giau, su­prie­šin­da­mi, iš­ryš­kin­da­mi prieš­ta­ras ir dar la­biau stip­rin­da­mi įtam­pą. To­dėl rei­kia mo­ky­tis at­pa­žin­ti ma­ni­pu­lia­ci­jas vi­sų pir­miau­sia tes­tuo­jant sa­vuo­sius po­jū­čius ir reak­ci­ją. Ki­taip sa­kant, ne­su­si­tel­kiant tik į in­for­ma­ci­nę ži­nu­tę ir kal­bė­to­jo iš­ber­tus skai­čius, bet ir ak­ty­viai įjung­ti sa­vo vi­di­nį „aš“ – at­pa­žin­ti sa­vo in­tui­ty­vias reak­ci­jas, ku­rios su­da­ro mo­ra­li­nio mąs­ty­mo es­mę, ki­taip sa­kant, nu­ro­do, kas konk­re­čiam žmo­gui yra svar­bu. Taip mo­ko­ma­si ne tik pa­žin­ti sa­ve ir sa­vo ver­ti­ni­mo per­spek­ty­vą, bet ir su­pras­ti, kaip šios reak­ci­jos, gy­ve­ni­mo pa­tir­tis (nu­si­vy­li­mai, pra­ra­di­mai) įsi­trau­kia į pla­tes­nius ko­mu­ni­ka­ci­nius pro­ce­sus, ku­rie ve­da į konf­lik­tą ir ne­tgi di­des­nę vi­suo­me­nės po­lia­ri­za­ci­ją.

Kaip ma­ty­ti, toks įgū­dis svar­bus ne tik san­ty­ky­je su in­for­ma­ci­ja ar ki­to­kiu me­di­jų tu­ri­niu. Mo­ky­tis už­megz­ti svei­ką san­ty­kį su mus su­pan­čia ap­lin­ka, svei­kai – tai reiš­kia: są­mo­nin­gai pa­si­rin­kus rea­guo­ti į iš­ky­lan­čius ne­su­ta­ri­mus ar ki­to­kią nuo­mo­nę yra ak­tua­lu ab­so­liu­čiai vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se. Ne­su­ta­ri­mų ir konf­lik­tų ga­li kil­ti bet ka­da, kai žmo­gus pa­si­jun­ta neišk­lau­sy­tas, o jo ar jos in­te­re­sai nu­stu­mia­mi į pa­raš­tes. Ak­ty­vin­da­mi sa­vo vi­di­nį bal­są, pa­žin­da­mi sa­vo pa­sau­lį, iš­moks­ta­me svei­kai, ne au­to­ma­tiz­mu, bet ati­džiau, jaut­riau pa­žin­ti ir ki­tą. Taip, žings­nis po žings­nio mo­ko­mės sa­vis­ta­bos ir pa­ma­žu stip­ri­na­me at­spa­ru­mą de­zin­for­ma­ci­jai.