Viešvėnuose gyvenantis Adomas Praspaliauskas stebina aplinkinius savo darbštumu. Jis – ne tik puikus stalius, baldininkas, medžio drožėjas, bet ir įvairiausių muzikinių instrumentų kūrėjas. Be to, ir pats nevengia pamuzikuoti – yra aktyvus Viešvėnų „Bočių“ ansamblio narys.
Aurelija SERVIENĖ
A. Praspaliauskas savo dienas leidžia nedidukėse dirbtuvėse šalia namų. Čia visas jo gyvenimas. O po papilkavusiomis staltiesėmis dirbtuvėse slepiasi tikri lobiai: rankų darbo stalai, kėdės, šachmatų lenta su drožinėtomis figūrėlėmis ir kt.
Didelių staklių gaminti baldams Adomui nereikia, jo darbo įrankiai kuklūs: plaktukas ir oblius, na, kartais prireikia dar elektrinio grąžto.
Juokiasi meistras iš lentynos traukdamas medžioklinį šautuvą, kurio gale sumontuotas mazgas. Tokią linksmą idėją viešvėniškiui užteko pamatyti paveikslėlyje, ir štai ji jau įgyvendinta. Nereikia nagingam senoliui jokios literatūros ar tam tikrų brėžinių – jis viską geba pats.
Jaunystėje, kol turėjo didelį ūkį, ir traktorių savomis rankomis A. Praspaliauskas buvo susimeistravęs. Taip pat vyras naujam gyvenimui prikėlė ne vieną muzikinį instrumentą, o ir muzikuoti pats išmoko. Šiandien kartu su žmona yra aktyvūs Viešvėnų „Bočių“ ansamblio nariai.
A. Praspaliauskas visą gyvenimą daug dirbo ir darbo nesibijojo. Buvo toks laikotarpis, jog vienu metu vyriškis net į tris darbus suspėdavo.
Praspaliauskų šeimoje užaugo trys vaikai: du sūnūs ir viena dukra. Tačiau tik pastaroji pasuko tėvo pėdomis, ji labiau linkusi į meną, yra baigusi Dailės technikumą. Tad su tėveliu tikrai juodu turintys apie ką pasikalbėti, o kai reikia, ir patarimų bei pastabų atžala sulaukianti.
Paklausus pašnekovo, ką jis labiausiai geba, jo dukra šmaikštavo, jog ne taip suformuluotas klausimas: „Reikėtų klausti, ko mano tėvelis nemoka dirbti. Na, gal jis tik valgyti negamina.“