Pen­ki Li­na­ro Vait­kaus de­šimt­me­čiai

Sau­sio 7-ąją Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos (GMP) tar­ny­bos Tel­šių sky­riaus ve­dė­jas Li­na­ras Vait­kus pa­si­ti­ko reikš­min­gą gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jų – pen­kias­de­šimt­me­tį. Tai pro­ga at­si­gręž­ti at­gal: į vai­kys­tę, pa­si­rin­ki­mus, pro­fe­si­nį ke­lią ir ver­ty­bes, ku­rios ly­dė­jo per vi­sus pen­kis de­šimt­me­čius.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Pir­ma­sis de­šimt­me­tis – lau­ki­mo ir šei­mos pa­mo­kos

Li­na­rui vie­nas ryš­kiau­sių vai­kys­tės at­si­mi­ni­mų – bro­lio gi­mi­mas. Jis iki šiol pri­si­me­na, kaip su tė­čiu ėjo prie gim­dy­mo na­mų, kaip per ant­ro aukš­to lan­gą pir­mą kar­tą pa­ma­tė ma­žą­jį bro­lį. Ma­ma su bro­liu po gim­dy­mo il­gai ne­grį­žo na­mo, o lau­ki­mas ir il­ge­sys ta­po pir­ma rim­ta gy­ve­ni­mo pa­mo­ka. Gal­būt bū­tent ta­da gi­mė ge­bė­ji­mas lauk­ti, rū­pin­tis ir bū­ti ša­lia – sa­vy­bės, ku­rios vė­liau ta­po neat­sie­ja­mos nuo pa­si­rink­tos pro­fe­si­jos.

Ant­ra­sis de­šimt­me­tis – ke­lio paieš­kos

Paaug­lys­tė­je ne vi­siems aiš­ku, kuo no­ri tap­ti. Li­na­rui ap­si­spren­di­mas dėl profesijos atė­jo ga­na vė­lai – tik bai­giant vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ta­čiau kryp­tį pa­dė­jo ras­ti moks­lai: ge­rai se­kė­si bio­lo­gi­ja ir che­mi­ja. Le­mia­mą žings­nį ženg­ti į me­di­ci­ną pa­ska­ti­no ma­ma. Šian­dien jis už tai nuo­šir­džiai dė­kin­gas, nes bū­tent šis pa­si­rin­ki­mas at­vė­rė ke­lią į pra­smin­gą, nors ir ne­leng­vą pro­fe­si­ją.

Tre­čia­sis de­šimt­me­tis – pra­smės at­ra­di­mas GMP

Bū­tent pra­dė­jęs dirb­ti GMP Li­na­ras aiš­kiai pa­ju­to sa­vo dar­bo pra­smę. No­ras pa­dė­ti žmo­nėms, gel­bė­ti gy­vy­bes atė­jo pa­laips­niui. Dar­bas GMP jam at­vė­rė ir gi­les­nį gy­ve­ni­mo su­vo­ki­mą: „Sun­kiau­sia li­ga nė­ra nei vė­žys, nei in­sul­tas, nei mio­kar­do in­fark­tas. Sun­kiau­sia li­ga – vie­nat­vė. La­biau­siai ken­čia ir sun­kiau­siai ne­gan­das pa­ke­lia vie­ni­ši se­no­liai, ku­riems daž­nai rei­kia ne tik me­di­ci­nos pa­gal­bos, bet ir pa­pras­to žmo­giš­ko bu­vi­mo ša­lia.“

Ket­vir­ta­sis de­šimt­me­tis – ver­ty­bių per­si­tvar­ky­mas

Bė­gant me­tams kei­čia­si prio­ri­te­tai. Ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Li­na­rui vis aiš­kiau ta­po, kad svar­biau­sia – šei­ma. Duk­ra, ar­ti­mie­ji, na­mų jaus­mas. Dar­bas iš­lie­ka reikš­min­gas, bet šei­mos nie­kas neats­tos. Tai at­ra­ma, ku­ri lei­džia at­lai­ky­ti pro­fe­si­nį krū­vį ir emo­ci­nę įtam­pą, neiš­ven­gia­mą dir­bant GMP sis­te­mo­je.

Penk­ta­sis de­šimt­me­tis – no­ras pa­lik­ti pėd­sa­ką

Per pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų Li­na­rą vis la­biau ly­dė­jo no­ras pa­da­ry­ti dau­giau – ne tik at­lik­ti sa­vo dar­bą, bet ir keis­ti, ge­rin­ti, kur­ti. Jo sie­kis – kad GMP Tel­šių sky­rius bū­tų ge­riau­sias vi­so­mis pra­smė­mis: nuo pa­slau­gų ko­ky­bės iki dar­bo są­ly­gų. Tai at­sa­ko­my­bė ne tik už pa­cien­tus, bet ir už ko­man­dą, už sis­te­mą, ku­rio­je kas­dien spren­džia­mas žmo­gaus gy­vy­bės klau­si­mas.

Ver­ty­bės, ku­rios lai­ko vis­ką kar­tu

Kal­bė­da­mas apie tai, kas gy­ve­ni­me svar­biau­sia, Li­na­ras pir­miau­sia mi­ni šei­mą: „Šei­ma yra ap­lin­ka, ku­rio­je žmo­gus gau­na be­są­ly­giš­ką mei­lę, pri­pa­ži­ni­mą ir pa­guo­dą sun­kiais lai­kais. Bū­tent šei­mo­je iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mos mo­ra­li­nės nuo­sta­tos, tra­di­ci­jos, kul­tū­ri­nis iden­ti­te­tas ir so­cia­li­nio el­ge­sio tai­syk­lės. Šei­mos na­riai rū­pi­na­si vie­ni ki­tų ge­ro­ve, svei­ka­ta ir sau­gu­mu, teik­da­mi pa­gal­bą tiek vai­kys­tė­je, tiek se­nat­vė­je. Ma­nau, tai yra svar­biau­sia.“

Ant­ro­je vie­to­je – dar­bas. Pa­sak L. Vait­kaus, pro­fe­si­nė veik­la lei­džia žmo­gui at­skleis­ti sa­vo ta­len­tus, kū­ry­bin­gu­mą ir įpras­min­ti kas­die­ny­bę sie­kiant už­si­brėž­tų tiks­lų, for­muo­ja die­nos ir gy­ve­ni­mo struk­tū­rą, ug­do at­sa­ko­my­bę, są­ži­nin­gu­mą ir kant­ry­bę. Pras­min­ga veik­la di­di­na pa­si­ten­ki­ni­mą gy­ve­ni­mu, sau­go nuo so­cia­li­nės izo­lia­ci­jos ir yra lai­mės šal­ti­nis.

Tre­čio­ji ver­ty­bė – pro­fe­si­ja kaip pra­smė: „GMP dar­buo­to­jai (pa­ra­me­di­kai, slau­gy­to­jai, gy­dy­to­jai) yra pir­mie­ji, ku­rie at­vyks­ta į ne­lai­mės vie­tą. Nuo jų grei­tos reak­ci­jos ir spren­di­mų tie­sio­giai pri­klau­so pa­cien­to iš­gy­ve­na­mu­mas ir to­les­nė svei­ka­tos būk­lė. Be me­di­ci­nos pa­gal­bos, dar­buo­to­jai su­tei­kia pa­cien­tams ir jų ar­ti­mie­siems bū­ti­ną emo­ci­nį kom­for­tą ir sau­gu­mo jaus­mą pa­čio­mis sun­kiau­sio­mis aki­mir­ko­mis. Nors dar­bas pa­si­žy­mi di­de­le psi­cho­lo­gi­ne įtam­pa ir stre­su, bū­tent ga­li­my­bė ma­ty­ti rea­lų sa­vo veik­los re­zul­ta­tą – iš­gel­bė­tą gy­vy­bę – su­tei­kia di­džiau­sią pra­smę.“

Ket­vir­to­ji – gim­ta­sis mies­tas. Pa­sak Li­na­ro, tai vie­ta, ku­rio­je žmo­gus užau­go, kur for­muo­ja­si jo pa­sau­lė­žiū­ra, kal­ba ir kul­tū­ri­niai įpro­čiai. Gim­ta­sis mies­tas pa­de­da at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas mes esa­me ir iš kur atė­jo­me.

„Gim­to­ji ap­lin­ka daž­nai aso­ci­juo­ja­si su vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais, na­mų ši­lu­ma ir sau­gu­mo jaus­mu. Psi­cho­lo­giš­kai tai yra vie­ta, ku­rio­je žmo­gus jau­čia­si „sa­vas“ ir ga­li emo­ciš­kai at­si­pa­lai­duo­ti. Tel­šiai nė­ra tik pa­sta­tų vi­su­ma – tai žmo­nių pa­tir­tys, ku­rios su­for­muo­ja as­me­ny­bę“, – šyp­so­si Li­na­ras.