Kaip elg­tis su­ti­kus lau­ki­nį gy­vū­ną?

Va­sa­ra – tai ak­ty­vus lau­ki­nių gy­vū­nų lai­ko­tar­pis, ku­rio me­tu ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai ra­gi­na gy­ven­to­jus bū­ti at­sa­kin­gus ir su lau­ki­niais gy­vū­nais elg­tis pa­gar­biai bei at­sar­giai. Ypa­tin­gą dė­me­sį rei­kė­tų skir­ti ne tik daž­niau su­tin­ka­miems jų jau­nik­liams, bet ir di­des­niems gy­vū­nams, tarp jų – ir ru­die­siems lo­kiams, ku­rių pa­si­ro­dy­mas vie­šo­se ar gy­ve­na­mo­sio­se te­ri­to­ri­jo­se pa­sta­ruo­ju me­tu su­lau­kia vis dau­giau dė­me­sio.

Ru­da­sis lo­kys – re­tas, ta­čiau pa­vo­jin­gas sve­čias

Pas­te­bė­jus ru­dą­jį lo­kį, svar­biau­sia iš­lai­ky­ti sau­gų at­stu­mą.

Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma ar­tė­ti, fil­muo­ti, fo­tog­ra­fuo­ti gy­vū­no, jo per­se­kio­ti ar mė­gin­ti jį nu­bai­dy­ti.

Jei­gu lo­kys at­si­sto­ja ant už­pa­ka­li­nių ko­jų, tai dar ne­reiš­kia, kad jis ruo­šia­si pul­ti – taip gy­vū­nas ban­do ge­riau ap­žvelg­ti ap­lin­ką.

Jei gy­vū­nas ima ar­tė­ti, pa­ta­ria­ma iš­lik­ti ra­miam, ne­pa­ni­kuo­ti, at­si­sto­ti tie­siai, pa­kel­ti ran­kas, o esant gru­pei – su­si­bur­ti kar­tu, at­ro­dant di­des­niems.

Ne­ga­li­ma šū­kau­ti, mo­juo­ti ar bėg­ti – tai ga­li su­kel­ti lo­kiui stre­są ar pa­ska­tin­ti puo­li­mą.

Apie pa­ste­bė­tą ru­dą­jį lo­kį bū­ti­na ne­del­siant pra­neš­ti sku­bio­sios pa­gal­bos tar­ny­boms.

Lau­ki­niai gy­vū­nai mies­tuo­se – įpras­tas reiš­ki­nys

Ur­ba­ni­za­ci­ja ar­ti­na žmo­nių gy­ve­na­mą­sias te­ri­to­ri­jas prie lau­ki­nių gy­vū­nų bu­vei­nių, to­dėl stir­nos, la­pės, brie­džiai ir ki­ti lau­ki­niai gy­vū­nai mies­tų te­ri­to­ri­jo­se tam­pa vis la­biau įpras­tu reiš­ki­niu. To­kie gy­vū­nai daž­nai ieš­ko mais­to, ta­čiau jų šė­ri­mas ar ban­dy­mas pri­si­jau­kin­ti ke­lia pa­vo­jų. Mai­ti­na­mi gy­vū­nai ga­li pra­ras­ti sa­vi­sau­gos ins­tink­tą, pri­pras­ti lan­ky­tis gy­ven­vie­tė­se, kur jų ty­ko au­to­mo­bi­liai, na­mi­niai au­gin­ti­niai ar ki­ti pa­vo­jai.

Daž­niau­siai mies­tuo­se su­tin­ka­mos la­pės, ieš­kan­čios leng­vo mais­to, ga­li pa­trauk­ti prie bui­ti­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rių, taip pat ne­re­tai su­tin­ka­mos į mies­tus at­kly­du­sios stir­nos.
Svar­bu at­si­min­ti, kad nei paukš­čių, nei lau­ki­nių gy­vū­nų šer­ti šil­tuo­ju me­tų lai­ku ne­rei­kia. Tai paukš­čiams ir lau­ki­niams gy­vū­nams ga­li pa­kenk­ti.

Pa­ma­čius lau­ki­nį gy­vū­ną sa­vo kie­me ar par­ke, svar­biau­sia jį ste­bė­ti iš to­lo ir ne­si­kiš­ti. Jei gy­vū­nas at­ro­do svei­kas ir ak­ty­vus, jam pa­gal­bos ne­rei­kia – jis pa­ts ras ke­lią at­gal į gam­tą.
Kliu­džius au­to­mo­bi­liu ar­ba ant ke­lio pa­ste­bė­jus jau par­trenk­tą lau­ki­nį gy­vū­ną – rei­kia pra­neš­ti sku­bio­sios pa­gal­bos tar­ny­boms.

Pas­te­bė­jus su­žeis­tą gy­vū­ną ar­ba jei jis el­gia­si ne­na­tū­ra­liai, rei­kė­tų skam­bin­ti sku­bio­sios pa­gal­bos tar­ny­boms. Gy­vū­nui pa­dė­ti ga­li tik spe­cia­lis­tai – gy­ven­to­jų ban­dy­mas tai da­ry­ti pa­tiems ga­li su­kel­ti pa­pil­do­mą stre­są ar net su­ža­lo­ti gy­vū­ną.

Kaip elg­tis ra­dus gy­vū­no jau­nik­lį?

Ne­re­tai gy­ven­to­jai, ra­dę lau­ki­nių gy­vū­nų jau­nik­lius ir no­rė­da­mi pa­dė­ti, juos pa­sii­ma, ma­ny­da­mi, kad jie yra pa­lik­ti li­ki­mo va­liai. Ta­čiau gam­to­je tė­vai daž­nai tik lai­ki­nai pa­lie­ka jau­nik­lius, kol ieš­ko mais­to. Toks el­ge­sys yra vi­siš­kai nor­ma­lus. Paė­mus jau­nik­lį, jis ga­li pra­ras­ti tė­vų glo­bą, nes gy­vū­nai užuo­džia žmo­gaus kva­pą ir vė­liau ga­li jau­nik­lio at­si­sa­ky­ti.

Jei jau­nik­lis at­ro­do svei­kas, jį rei­kia pa­lik­ti ten, kur ras­tas, ir kuo grei­čiau pa­si­ša­lin­ti.

Jei ky­la abe­jo­nių dėl jo būk­lės, pa­ta­ria­ma su­si­siek­ti su Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to (LSMU) Lau­ki­nių gy­vū­nų glo­bos cent­ro spe­cia­lis­tais – jie su­teiks iš­sa­mią kon­sul­ta­ci­ją.

Kaip elg­tis ra­dus iš liz­do iš­kri­tu­sį paukš­čiu­ką?

Ra­dus iš liz­do iš­kri­tu­sį paukš­čio jau­nik­lį, jį ga­li­ma at­sar­giai įkel­ti į me­dį. Jei­gu ant že­mės ra­do­te paukš­čio jau­nik­lį, ku­ris dar nė­ra vi­siš­kai pa­si­den­gęs plunks­no­mis (ma­to­mos pli­kos odos vie­tos, kū­nas pa­deng­tas pū­kais), ne­sto­vi ant ko­jų, ieš­ko­ki­te jo liz­do. Jei ran­da­te liz­dą – įkel­ki­te paukš­tį, jei liz­das su­nai­kin­tas – ga­li­te pa­da­ry­ti dirb­ti­nį, su­dė­da­mi ša­kas į krū­vą. Bet ne­rei­kė­tų il­gai lai­ky­ti paukš­čio ran­ko­se – net jei paukš­čiai ne­jau­čia kva­pų, jie pa­ti­ria stre­są.

Jei jau­nik­lis pa­si­den­gęs plunks­no­mis, ge­riau­sia jo neim­ti, nes jis jau tu­ri mi­ni­ma­lius skrai­dy­mo įgū­džius ir ga­li pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi.

Šie­nau­jant svar­bu pa­si­rū­pin­ti lau­ki­niais gy­vū­nais

Šie­na­vi­mo me­tu dir­ba­muo­se lau­kuo­se ar pie­vo­se ga­li bū­ti pa­si­slė­pu­sių lau­ki­nių gy­vū­nų jau­nik­lių. No­rint juos ap­sau­go­ti, svar­bu pir­miau­sia ap­žiū­rė­ti lau­ką, pra­dė­ti šie­na­vi­mą nuo lau­ko vi­du­rio. Re­ko­men­duo­ja­ma nau­do­ti dro­nus, ku­rie pa­de­da ap­tik­ti pa­si­slė­pu­sius gy­vū­nus. Įs­ta­ty­mas įpa­rei­go­ja ūki­nin­kus im­tis vi­sų prie­mo­nių, kad jų veik­la da­ry­tų kuo ma­žes­nį po­vei­kį lau­ki­nei gy­vū­ni­jai.

Kaip at­pa­žin­ti, kad su­tik­tam lau­ki­niam gy­vū­nui rei­kia pa­gal­bos?

Pa­gal­bos ga­li pri­reik­ti gy­vū­nui, jei jis yra įstri­gęs (pvz., įsi­pai­nio­jęs į tink­lą ar vie­lą), su­žeis­tas (krau­juo­ja, tu­ri žaiz­dų ar lū­žu­sių ga­lū­nių) ar ma­to­mi li­gos po­žy­miai (nu­pli­ki­mai, slen­kan­tis kai­lis, pa­ra­zi­tai).

Taip pat svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį į keis­tą el­ge­sį – jei gy­vū­nas van­gus, ne­ju­da, šlu­buo­ja, ne­skrai­do ar ne­bė­ga nuo žmo­gaus. Pa­gal­bos ženk­las ga­li bū­ti ir la­bai su­ly­sęs kū­nas, kvė­pa­vi­mo su­tri­ki­mai, neįp­ras­ti gar­sai.

Su­si­rū­pin­ti ver­ta, jei gy­vū­nas pa­si­ro­do neįp­ras­to­je vie­to­je ar neįp­ras­tu pa­ros me­tu (pvz., nak­ti­nis – die­ną). Jau­nik­liui pa­gal­bos ga­li rei­kė­ti, jei jis ras­tas ša­lia ne­gy­vos mo­ti­nos.
Pas­te­bė­jus to­kius po­žy­mius, bū­ti­na kreip­tis į LSMU Lau­ki­nių gy­vū­nų glo­bos cent­rą ar­ba skam­bin­ti sku­bio­sios pa­gal­bos tar­ny­boms.

Pir­miau­sia rei­kia pa­si­rū­pin­ti sa­vo ir ap­lin­ki­nių sau­gu­mu

Su­žeis­ti, ser­gan­tys gy­vū­nai ga­li bū­ti iš­si­gan­dę ir elg­tis ne­prog­no­zuo­ja­mai, kar­tais net pa­vo­jin­gai. Jie ga­li ap­kan­džio­ti, įdrėks­ti, įkirs­ti ar ki­taip su­ža­lo­ti. Ne­ži­nant, kaip tin­ka­mai elg­tis su lau­ki­niu gy­vū­nu, rei­kia kreip­tis į LSMU Lau­ki­nių gy­vū­nų glo­bos cent­ro spe­cia­lis­tus.

At­sa­ko­my­bė

Už lau­ki­nių gy­vū­nų trik­dy­mą, gau­dy­mą ar jų jau­nik­lių paė­mi­mą iš ap­lin­kos be bū­ti­nos prie­žas­ties as­me­nims ga­li bū­ti ski­ria­mos bau­dos nuo 150 iki 750 eu­rų.

AAD inf.