Prieš 110 metų Vytauto gatvės pradžią nuo gaisrų pradėjo saugoti Šv. Florijono koplytstulpis.
Jo statytojo proanūkis Paulius Petrošius ir šiandien sako, kad sargo funkciją šis koplytstulpis atlieka gerai – dvyliktu numeriu pažymėto namo apylinkėse per visą šį laikotarpį nebuvo gaisrų.
Apsaugojo nuo kamuolinio žaibo
Koplytstulpį su Šv. Florijono skulptūra prie savo sodybos 1915 metais pastatė Mažeikių miesto burmistras Jonas Motuzas. Jo pavarde ir pavadintas takas, kuriame šis paminklas stovi iki šiol.
Burmistro proanūkis pasakojo, kad jo tėvai čia laikė nutrijas, todėl, būdamas vaikas, sodyboje lankydavosi beveik kasdien. Koplytstulpis, kuris stovėjo po ąžuolu, atrodė taip pat, kaip ir dabar. Močiutė jį apvalydavo, neleido apsamanoti, galima sakyti, kad jį pastatė sąžiningi meistrai.
„Šv. Florijono istoriją aš žinojau dar būdamas vaikas. Močiutė man pasakojo, kad šis šventasis saugo nuo gaisrų. Prisimenu jos pasakojimą, kad kamuolinis žaibas pro langą įskriejo į dvyliktu numeriu pažymėtą namą, praskriejo per kambarį ir išskrido lauk, nieko neuždegęs“, – „Santarvei“ pasakojo P. Petrošius.
Anot jo, neteko girdėti, kad per tą laikotarpį aplink sodybą būtų kilęs gaisras, tad Šv. Florijonas tikrai dirba savo darbą.
Dievo mūką pakeitė angelėlis
J. Motuzo anūkės Birutės Petrošienės iniciatyva, prisidedant mažeikiškiams ugniagesiams gelbėtojams, koplytstulpis su skulptūra prieš keliolika metų buvo rekonstruotas.
Rekonstrukcijos metu buvo sutvarkyta aptrupėjusi betoninė koplytstulpio dalis, atnaujintas metalinis stogelis, dengiantis šventojo skulptūrėlę.
P. Petrošius pasakojo, kad stulpo apačioje virš žodžių, kurie taip pat atnaujinti, anksčiau buvo Dievo mūka, tačiau, kiek jis žino iš pasakojimų, ji pradingo dar per Antrąjį pasaulinį karą. Dabar į tą vietą įdėtas angeliukas.
Aplinkiniai gyventojai gerai žinojo apie šį koplytstulpį – čia buvo vadinamas geležinkeliečių takas, kuriuo Vytauto gatvės gyventojai, trumpindami kelią, eidavo per geležinkelį – kas į turgų, kas į alaus bravorą.
Tradicija gyvuoja nuo seno
Tradicija statyti šv. Florijono, kaip globėjo nuo ugnies, skulptūras gyvuoja jau nuo seno.
Mažeikių muziejaus vyriausiasis muziejininkas Vytautas Ramanauskas priminė: gaisras miestelyje visada buvo pati didžiausia nelaimė – namai mediniai, arti vienas kito. Jei ugnis įsisiautėdavo, sudegdavo pusė mieste-
lio.
Dažniausiai šv. Florijonas vaizduojamas stovintis, dešinėje rankoje laikantis dubenėlį su vandeniu, kairėje – ietį ar vėliavą. Šventasis su šalmu ant galvos vilki romėnų kario drabužius, šalia vaizduojamas degantis namelis, ant kurio šv. Florijonas lieja vandenį.
„Šios skulptūros pastatymo mintis buvo aiški – ką tik buvo prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, laikai buvo neramūs. Jos paskirtį įvardija ir apačioje esantis užrašas: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo saugok mus, Viešpatie.“ Ar tikėti, kad skulptūra saugo nuo nelaimių, ar netikėti – galima tik diskutuoti“, – pasakojo V. Ramanauskas.
Koplytstulpis – ne vienintelis
Šiuo metu Šv. Florijono koplytstulpį, kuris įtrauktas į Mažeikių miesto lankomų vietų sąrašą, prižiūri ir jo aplinką sutvarko burmistro proanūkis Vidmantas Motuzas, tad Jono Motuzo ainiai tiki, kad šv. Florijonas stovės dar ilgus metus.
Šis nuo gaisrų saugantis koplytstulpis yra ne vienintelis mūsų rajone. Prieš 12 metų Šv. Florijono skulptūra buvo pastatyta ir pašventinta Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos kiemelyje, 2013 m. panašus koplytstulpis pastatytas ir pašventintas Viekšnių mieste. Net dvi šv. Florijono skulptūros įkomponuotos Stepono Gailevičiaus sukurtame paminkle-koplytstulpyje priešais Ukrinų bažnyčią.
Vidas STANKUS
Loading ...
