Pa­dan­gos gė­lių dar­že­liuo­se: po­pu­lia­rios, bet ar tin­ka­mos?

Se­nos pa­dan­gos, ku­rios vis dar nau­do­ja­mos gė­lių dar­že­liuo­se ir pri­va­čiuo­se so­duo­se, ta­po so­viet­me­čio sim­bo­liu – lai­ko­tar­piu, kai trū­ko de­ko­ra­ci­jų, o kū­ry­biš­ku­mas bu­vo bū­ti­nas. De­ja, Tel­šių mies­te ir ra­jo­ne to­kie „gro­žiai“ vis dar ma­to­mi, nors šian­dien, kai vis svar­bes­ni tam­pa ap­lin­ko­sau­gos ir tva­ru­mo klau­si­mai, pa­dan­gos ne tik at­ro­do nees­te­tiš­kai, bet ir ke­lia eko­lo­gi­nį pa­vo­jų.

Nors kai ku­riems šis spren­di­mas yra pi­gus ir pa­to­gus, to­kia pra­kti­ka tu­rė­tų lik­ti praei­ty­je, už­leis­da­ma vie­tą tva­res­nėms ir vi­zua­liai pa­trauk­les­nėms al­ter­na­ty­voms.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Pa­dan­ga plius dirb­ti­nės gė­lės

Tel­šiš­kių iš­ra­din­gu­mui ri­bų nė­ra – pa­dan­gos kai kur net at­sto­ja tvo­ras. Tai tur­būt pi­giau­sias va­rian­tas, ta­čiau dėl es­te­ti­kos ga­li­ma sua­be­jo­ti. Ki­ti gy­ven­to­jai pri­pil­do pa­dan­gas že­mė­mis ir so­di­na į jas gy­vas gė­les.

Vis dėl­to, anot ap­žel­di­ni­mo spe­cia­lis­tų, vie­nas bai­siau­sių „puo­šy­bos“ va­rian­tų – se­nų, nu­blu­ku­sių dirb­ti­nių gė­lių pri­smaigs­ty­tos pa­dan­gos. Toks vaiz­de­lis la­biau pri­me­na ap­leis­tą ka­pi­ny­ną ne­gu jau­kų gė­ly­ną. Ir tai jau ne me­nas, o ki­čas.

Kai kur kai­mo vie­to­vė­se pa­dan­gos dar ir nu­da­žo­mos bal­tai – tuo­met iš to­lo „švy­ti“ tar­si me­no kū­ri­nys, nors sko­nis daž­nai ke­lia dis­ku­si­jų.

Na, o gul­bė iš pa­dan­gos – tai vie­na iš so­viet­me­čio kie­mo „de­ko­ra­ci­jų“ kla­si­kų, ku­ri kai kur Lie­tu­vo­je dar vis ap­tin­ka­ma. „Tel­šių ŽI­NIOMS“ taip pat pa­si­se­kė to­kią gul­be­lę at­ras­ti – De­gai­čiuo­se.

Ši ran­kų dar­bo de­ko­ra­ci­ja da­ro­ma taip: pa­dan­gos vir­šus per­pjau­na­mas, iš jo for­muo­ja­ma gul­bės kak­lo ir gal­vos for­ma, o li­kęs kor­pu­sas da­žo­mas bal­tai, kad pri­min­tų paukš­čio kū­ną. So­viet­me­čiu to­kios gul­bės „gy­ven­da­vo“ kie­muo­se, gė­ly­nuo­se ar­ba ša­lia dau­gia­bu­čių.

Pa­sak kal­bin­tų tel­šiš­kių, se­nos pa­dan­gos, vis dar nau­do­ja­mos gė­lių dar­že­liuo­se ir so­duo­se, pri­me­na lai­kus, kai de­ko­ra­ty­vi­nių spren­di­mų bu­vo ma­žai, o kū­ry­biš­ku­mas – vie­nin­te­lis bū­das iš­si­skir­ti. So­viet­me­čiu, kai net gė­lių va­zo­nai bu­vo de­fi­ci­tas, pa­nau­do­ti se­ną pa­dan­gą gė­ly­nui bu­vo… ge­nia­lus spren­di­mas: pi­gu, priei­na­ma, il­gaam­žiš­ka.

Ta­čiau šian­dien, kai vis dau­giau kal­ba­me apie ap­lin­ko­sau­gą, tva­ru­mą ir vi­zua­li­nę tar­šą, ky­la klau­si­mas – ar pa­dan­ga gė­ly­ne dar tu­ri vie­tą šiuo­lai­ki­nė­je ap­lin­ko­je?

Flo­ris­tė B. Le­ka­vi­čiū­tė: „Esu tik už per­dir­bi­mą“

Apie se­nų pa­dan­gų nau­do­ji­mą žel­dy­nuo­se kal­ba­mės su ži­no­ma flo­ris­te Bi­ru­te Le­ka­vi­čiū­te. Pa­sak jos, pir­mo­ji min­tis iš­gir­dus šią te­mą – pa­dan­gos yra kenks­min­gas naf­tos pro­duk­tas, to­dėl jas rei­kė­tų per­duo­ti per­dirb­ti.

Ant­ra min­tis – jei se­ną pa­dan­gą kū­ry­biš­kai in­teg­ruo­si­me, pa­vyz­džiui, ap­vy­nio­si­me teks­ti­le ar de­ko­ruo­si­me kan­ko­rė­žiais, ga­li­me su­kur­ti kaž­ką gra­žaus. Ta­čiau, kaip sa­ko flo­ris­tė, svar­bu, kad toks dar­bas ne­virs­tų ki­ču.

Flo­ris­tės nuo­mo­ne, pa­dan­gos žel­dy­nuo­se at­ro­do sve­ti­mai. Vi­sai kas ki­ta – me­ta­lo de­ta­lės. Anot jos, su­rū­di­jęs me­ta­las ga­li at­gim­ti skulp­tū­ro­se – to­kių kū­ri­nių ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir so­dy­bo­je „Auk­si­nio el­nio dva­ras“.

Pa­dan­gos – ne vi­sa­da at­lie­kos

Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas ko­men­ta­vo apie pa­kar­to­ti­nį pa­dan­gų nau­do­ji­mą.

Pa­gal At­lie­kų tvar­ky­mo įsta­ty­mą, pa­kar­to­ti­nis nau­do­ji­mas – tai, kai daik­tas nau­do­ja­mas tam pa­čiam tiks­lui, ku­riam bu­vo su­kur­tas, ir dar ne­lai­ko­mas at­lie­ka. Ta­čiau jei nau­do­ta pa­dan­ga pa­nau­do­ja­ma ki­taip – tai jau ne­pak­liū­va į pa­kar­to­ti­nio nau­do­ji­mo api­brė­ži­mą.

Vis dėl­to, kol pa­dan­gos nau­do­ja­mos ne­pa­žei­džiant ap­lin­ko­sau­gos prin­ci­pų, jų sa­vi­nin­kas ne­pri­va­lo jų iš kar­to pri­pa­žin­ti at­lie­ko­mis. Svar­bu, kad pa­nau­do­tos pa­dan­gos bū­tų tin­ka­mai su­tvar­ky­tos, kai jų nau­do­ji­mas bai­gia­si.

Ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai pa­brė­žia: jei pa­dan­gos bu­vo per­duo­tos at­lie­kų tvar­ky­to­jams, jos ga­li bū­ti nau­do­ja­mos pa­kar­to­ti­nai tik po tin­ka­mo pa­ruo­ši­mo ir jei ati­tin­ka vi­sus tei­sės ak­tuo­se nu­sta­ty­tus rei­ka­la­vi­mus.

Ku­riant erd­ves iš nau­do­tų pa­dan­gų (pvz., vai­kų žai­di­mo aikš­te­les, gė­ly­nus, tvo­ras ir pan.), tu­ri bū­ti įver­tin­ti konk­re­čiai veik­lai tai­ko­mi hi­gie­nos ir sau­gos rei­ka­la­vi­mai.

Ar atė­jo lai­kas keis­ti po­žiū­rį?

Nors kai kam se­nos pa­dan­gos žel­di­niuo­se vis dar at­ro­do pra­ktiš­kos, tiek es­te­ti­niai, tiek ap­lin­ko­sau­gi­niai ar­gu­men­tai ver­čia ieš­ko­ti ki­tų spren­di­mų. Pa­dan­ga gė­ly­ne – tai ne tik at­gy­ve­nęs sim­bo­lis, bet ir po­ten­cia­li ža­la ap­lin­kai, ypač karš­tą va­sa­rą.

Nau­do­jant se­nas pa­dan­gas gė­lių dar­že­liuo­se ar vai­kų žai­di­mo aikš­te­lė­se, ky­la pa­vo­jus ap­lin­kai ir svei­ka­tai. Lai­kui bė­gant pa­dan­gos ima ir­ti, ypač vei­kia­mos ult­ra­vio­le­ti­nių spin­du­lių. Šis pro­ce­sas lė­tas, bet neiš­ven­gia­mas – iš­si­ski­ria sun­kie­ji me­ta­lai ir ki­tos che­mi­nės me­džia­gos, ku­rios pa­ten­ka į dir­vo­že­mį ir van­de­nį.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ feis­bu­ko pa­sky­ro­je, rub­ri­ko­je „Nuo­mo­nių lau­kas“, klau­sė­me skai­ty­to­jų, ko­kia jų nuo­mo­nė apie ap­lin­kos puo­šy­bą pa­dan­go­mis.

Už­vi­rė dis­ku­si­ja. Vie­ni ro­dė spal­vin­gas pa­dan­gų kom­po­zi­ci­jas kaip kū­ry­bos pa­vyz­džius, ras­tus in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, ki­ti jas kri­ti­ka­vo kaip „kai­mo ki­čo“ sim­bo­lį. Vis dėl­to dau­gu­ma pa­si­sa­kė, kad atė­jo lai­kas se­ną pa­dan­gą pa­lik­ti ten, kur jos vie­ta – per­dir­bi­mo aikš­te­lė­je.