VDA Tel­šių ga­le­ri­jo­je – pa­ro­da „Trys gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos“

Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) Tel­šių ga­le­ri­jo­je pri­sta­to­ma kū­ry­bi­nio tarp­dis­cip­li­ni­nio pro­jek­to pa­ro­da „Trys gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos“, ku­ri veiks iki va­sa­rio 18 die­nos. Pro­jek­te at­sklei­džia­ma, kaip se­kė­si jau­nie­siems kū­rė­jams įveik­ti iš­šū­kį nau­jai at­ras­ti kū­ry­bi­nį san­ty­kį su 3000 me­tų se­nu­mo teks­tais, už­ra­šy­tais tri­jo­se Bib­li­jos iš­min­ties li­te­ra­tū­ros kny­go­se (Pa­tar­lių kny­ga; Mo­ky­to­jo (Ko­he­le­to) kny­ga; Jo­bo kny­ga). Toks pro­jek­tas įgy­ven­di­na­mas jau ne vie­ne­rius me­tus.

Ne­ti­kė­tas po­sū­kis

VDA Tel­šių fa­kul­te­to do­cen­tui, tarp­dis­cip­li­ni­nio pro­jek­to va­do­vui Min­dau­gui Šim­ke­vi­čiui bend­ra­dar­biau­jant su teo­lo­ge Auš­ra Miz­gi­rie­ne, fa­kul­te­to vy­res­nių­jų kur­sų Tai­ko­mo­sios skulp­tū­ros, Me­ta­lo me­no ir ju­ve­ly­ri­kos ba­ka­lau­ro bei Tai­ko­mo­jo me­no ma­gist­ro stu­di­jų pro­gra­mų stu­den­tai pa­kvies­ti ref­lek­tuo­ti ir kū­ry­biš­kai in­terp­re­tuo­ti Bib­li­jos teks­tus, „pa­ver­čiant“ juos kon­teks­tua­liais šiuo­lai­kiš­kais vi­zua­lio­jo me­no kū­ri­niais.

Kal­bė­da­mas apie bib­li­nių mo­ty­vų įkvėp­tus 18 stu­den­tų kū­ri­nius pro­jek­to va­do­vas doc. M. Šim­ke­vi­čius ste­bė­jo­si, ko­kiu įdo­miu ra­kur­su bu­vo pa­žvelg­ta į pa­siū­ly­tą te­mą: „Įdo­mu bu­vo ste­bė­ti stu­den­tus, kaip jie in­terp­re­ta­vo pa­teik­tus teks­tus ir kaip jie „sa­vo ma­ty­mais išė­jo iki pa­ro­di­nių dar­bų“. Pa­tei­kus te­mą stu­den­tams, no­rė­ta, kad jie pa­si­žiū­rė­tų į 3000 me­tų se­nu­mo teks­tus, į ku­riuos bū­tų ga­li­ma pa­žvelg­ti šiuo­lai­kiš­kai. Ma­ne itin ste­bi­na stu­den­tų kū­ry­bin­gu­mas, nes, pa­tei­kus už­duo­tį, iki pat pa­bai­gos aš ne­ži­nau, kas bus. Įdo­mu ste­bė­ti, kaip sklei­džia­si jau­nų­jų me­ni­nin­kų kū­ry­ba. Erd­vės in­terp­re­ta­ci­joms – daug, tad įdo­mu pa­ma­ty­ti, kaip kiek­vie­nas at­ras sa­vo ra­kur­są. Man, kaip dės­ty­to­jui, šie spren­di­mai bū­na ne­ti­kė­ti ir ste­bi­nan­tys. Apie kiek­vie­ną pa­ro­do­je dar­bą ga­lė­tum kal­bė­ti ir be­veik kiek­vie­nu jų pa­si­džiaug­ti, nes kiek­vie­nas kū­ri­nys tu­ri sa­vi­tą iš­raiš­ką bei teks­tų in­terp­re­ta­ci­ją. Pa­vyz­džiui, Me­ta­lo me­no ir ju­ve­ly­ri­kos stu­di­jų pro­gra­mos ket­vir­ta­kur­sio Alek­so Gra­šio dar­bas. Jis re­mia­si ei­lu­te iš Ko­he­le­to kny­gos: „Vis­kam yra me­tas ir kiek­vie­nam tin­ka­mas lai­kas po dan­gu­mi.“ Pris­ta­tant dar­bą, akis už­kliū­va ties tri­mis ąso­čiais. Iš es­mės jie nie­kuo neiš­sis­ki­ria. Ta­čiau aky­las žvilgs­nis pa­ste­bės, kad fra­zė ant kiek­vie­no ąso­čio yra už­ra­šy­ta, ant kiek­vie­no po žo­dį: „Vis­kam yra me­tas.“ Ap­siž­val­gius pra­si­de­da kū­ry­bi­nis pa­ra­dok­sas: gre­ta ąso­čių ant sie­nos ka­bo žirk­lės su smul­kiais in­tar­pais, ak­cen­tuo­jan­čiais, kad vis­kam yra lai­kas ir vie­ta. At­vy­kęs į pa­ro­dą, žiū­ro­vas pa­ste­bės, kad kiek­vie­no stu­den­to kū­ri­nio me­no iš­raiš­ka yra sa­vi­ta.“

Ką da­ry­ti, kai sle­gia ži­nių naš­ta?

Me­ta­lo me­no ir ju­ve­ly­ri­kos stu­di­jų pro­gra­mos ba­ka­lau­ran­tė Gre­ta Žy­man­tai­tė at­sklei­dė, kad sa­vo dar­be nau­do­jo Mo­ky­to­jo (Ko­he­le­to) kny­gos teks­tus. Me­ni­nin­kės dar­bas su­da­ry­tas iš dau­gy­bės gel­to­nų lip­nių la­pe­lių, ant ku­rių su­ra­šy­tos skir­tin­gų žmo­nių min­tys. „Ma­no dar­bas va­di­na­si „Vie­ta po sau­le“. Tai bu­vo pra­šy­mas žmo­nių at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas yra po sau­le. Skir­tin­go am­žiaus 17–18 žmo­nių pa­gal ke­le­tą kri­te­ri­jų, ta­čiau iš es­mės – lais­vo pa­si­rin­ki­mo ve­da­mi – ra­šė skir­tin­gas min­tis ant la­pe­lių“, – dar­bą trum­pai ap­žvel­gė jau­no­ji me­ni­nin­kė.

„Ma­no dar­bas – „Pa­si­da­ryk pa­ts: lo­bo­to­mi­jos rin­ki­nys“. Tai se­no­vi­nė ope­ra­ci­ja, bu­vu­si po­pu­lia­ri praė­ju­sia­me am­žiu­je, maž­daug 1930–1960 m. Ope­ra­ci­jos me­tu žmo­gui į gal­vą įsta­ty­da­vo kal­tą, ku­riuo pa­žeis­da­vo da­lį sme­ge­nų, kad iš­gy­dy­tų tam tik­ras li­gas. De­ja, re­zul­ta­tas bū­da­vo ne li­gos iš­gy­dy­mas, bet žmo­gaus cha­rak­te­rio bruo­žų su­nai­ki­ni­mas. Vie­no­je Bib­li­jos kny­gų – Ko­he­le­to – ra­šo­ma, kad „žmo­gaus iš­min­tis yra kan­čia“, aš su tam tik­ra iro­ni­ja siun­čiu ži­nu­tę: „Jei tau ži­nių naš­ta yra per di­de­lė – tam yra spren­di­mas: tu ga­li ją leng­vai pa­nai­kin­ti.“ Kū­ri­niu ke­liu klau­si­mą: jei tu tu­rė­tum per daug iš­min­ties ir pro­to, ar tu no­rė­tum tai su­nai­kin­ti?“ – sa­vo kū­ry­bi­ne įžval­ga da­li­no­si Me­ta­lo me­no ir ju­ve­ly­ri­kos stu­di­jų pro­gra­mos ket­vir­ta­kur­sis Ar­tūr Ma­nu­kian.

Apie da­ly­kus, vyks­tan­čius „po sau­le“, sa­vo dar­be „Vi­sa“ pa­sa­ko­jo Me­ta­lo me­no ir ju­ve­ly­ri­kos studijų programos ket­vir­ta­kur­sė Ind­rė Ar­ma­na­vi­čiū­tė: „Tai yra pra­džia, ei­ga ir pa­bai­ga. No­rė­jau at­vaiz­duo­ti ab­sur­dą ir dvi­ly­pu­mą tarp žmo­gaus gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mo bei mir­ties ir gi­mi­mo pro­ce­sų tęs­ti­nu­mo.“

Vy­riau­sias VDA Tel­šių fa­kul­te­to stu­den­tas, Tai­ko­mo­sios skulp­tū­ros stu­di­jų pro­gra­mos ket­vir­ta­kur­sis Sta­nis­lo­vas Ado­mai­tis iliust­ra­vo Ka­ra­lių Sa­lia­mo­ną: „Skulp­tū­ro­je at­si­sklei­džia trys pjū­viai: Sa­lia­mo­nas – mo­ky­to­jas, Gies­mių gies­mė ir pa­tar­lės. Įsi­vaiz­da­vau, kad vi­sa tai ga­li­ma bū­tų su­jung­ti į vie­na.“

Me­ta­lo me­no ir ju­ve­ly­ri­kos stu­di­jų pro­gra­mos stu­den­tė Sand­ra Le­liu­gai­tė at­sklei­dė pa­si­rin­ku­si Ko­he­le­to kny­gą. „Pers­kai­čius ją, man gi­mė gies­mė, ku­ri įkvė­pė kū­ry­bai. Tai – ins­ta­lia­ci­ja. Ma­ne la­biau­siai su­ža­vė­jo ei­lu­tė „Mig­lų mig­la“. Kur­ti ne­bu­vo sun­ku, nes esu prieš tre­jus me­tus at­si­ver­tu­si ka­ta­li­kė. Pak­lai­džio­jau tarp ti­kė­ji­mų, ir ma­no kam­ba­ry­je įvy­ko ste­buk­las, ku­ris at­ve­dė į ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą. Ko­he­le­to kny­gą jau bu­vau skai­čiu­si ir ant­rą­jį kar­tą ją per­skai­ty­ti bu­vo dar įdo­miau, ki­lo dar dau­giau min­čių“, – at­vi­ra­vo Sand­ra.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai ne­slė­pė nuo­sta­bos

Iki pat XX a. pa­bai­gos Bib­li­ja ir jos teks­tai da­rė di­džiu­lę įta­ką Va­ka­rų kul­tū­ros me­nui. Bib­li­niai įvaiz­džiai ir mo­ty­vai daž­nai pa­si­telk­ti li­te­ra­tū­ros kū­ri­niuo­se, teat­ro pa­sta­ty­muo­se, vaiz­duo­ja­mo­jo ir tai­ko­mo­jo me­no kū­ri­niuo­se. Kiek­vie­no lai­ko­tar­pio ar epo­chos me­ni­nin­kai sten­gė­si „sa­vi­tai“ at­vaiz­duo­ti sa­vo­jo lai­ko pa­sau­lį ir tai daž­nai da­rė pa­si­telk­da­mi bib­li­nius įvaiz­džius ar sim­bo­li­ką. XX a. pa­bai­go­je ir XXI a. pra­džio­je, kin­tant pa­sau­lė­žiū­ri­nėms „sis­te­moms“, kin­ta ir me­ni­nin­kų (o kar­tu ir me­no) san­ty­kis su šiais teks­tais. Jie lyg ir nu­ke­liau­ja į kū­ry­bos pa­raš­tes, bet, ne­žiū­rint to, vie­naip ar ki­taip vis pa­si­ro­do šiuo­lai­ki­nio me­no kon­teks­tuo­se.

„Ma­ne la­bai nu­ste­bi­no, koks Die­vas yra ak­ty­vus. La­bai pa­ti­ko ka­ban­tys mo­li­niai ąso­čiai. Mes – tar­si kiek­vie­nas tas mo­li­nis ąso­tis, ku­ris ga­li stip­riai su­duž­ti. O kai lei­džia­me tai pa­da­ry­ti – pro mus ir pra­si­ver­žia ta Die­vo kū­ry­ba. Man tik­rai bu­vo nuo­sta­bu ste­bė­ti kū­ri­nius. Ži­nau, kad daug vai­kų yra ne­ti­kin­tys, ta­čiau aš ti­kiu, kad jie per pa­tį kū­ry­bos pro­ce­są du­žo, kad ta pa­ro­da įvyk­tų. Du­žo kaip tie mo­li­niai in­dai: gal­būt du­žo įsi­ti­ki­ni­mai, gal­būt – nuo­sta­tos, bet ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas ma­ne nu­ste­bi­no“, – ne­slė­pė pa­ro­dos lan­ky­to­ja Au­re­li­ja.

„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad šiek tiek ma­žiau nei vi­du­ram­žiais ar dar anks­čiau Bib­li­ja skai­to­ma ir įvai­riais „ki­tais kam­pais“. Ma­nau, kad neį­ma­no­ma į šiuos teks­tus ne­grįž­ti, nes ne­gin­či­ja­mas fak­tas yra tas, kad Bib­li­ja yra la­biau­siai skai­to­ma bei per­ka­ma kny­ga, to­dėl ji ne­ga­li neat­sis­pin­dė­ti me­ne, ji itin įsi­šak­ni­ju­si žmo­ni­jos fi­lo­so­fi­jo­je. Stu­den­tams te­ma bu­vo staig­me­na. Prieš tai va­do­vas jiems ne­sa­kė nie­ko. Pra­džio­je pro­jek­to aš stu­den­tams pri­sta­čiau Šven­to­jo Raš­to kny­gas, pa­gal ku­rias stu­den­tai pro­vo­kuo­ti kur­ti. Atsk­lei­džiau, kad šias tris kny­gas per­skai­čius bū­tų ga­li­ma su­kel­ti įvai­rias žmo­giš­ką­sias reak­ci­jas. Į šią li­te­ra­tū­rą kiek­vie­nas žiū­ri sa­vaip, be nu­ma­ty­tų tai­syk­lių. Toks ir bu­vo tiks­las. Ne­dau­ge­lis šių jau­nų­jų me­ni­nin­kų tu­ri san­ty­kį su Šven­tuo­ju Raš­tu, bet stu­den­tams aš pri­sta­čiau, ką reiš­kia Šven­ta­sis Raš­tas. Iš heb­ra­jų kal­bos iš­ver­tus žo­dis „šven­tas“ reikš­tų „ki­toks“. Tarp­dis­cip­li­ni­nia­me pro­jek­te stu­den­tai pa­kvies­ti į gy­ve­ni­mą pa­si­žiū­rė­ti iš ki­to kam­po. Ne tik su­pras­ti, „kaip gy­ven­ti“, bet dar ir gy­ven­ti“, – ap­žvelg­da­ma pro­jek­to re­zul­ta­tus kal­bė­jo teo­lo­gė A. Miz­gi­rie­nė.

Pro­jek­to va­do­vas – doc. M. Šim­ke­vi­čius.

Pro­jek­to vieš­nia – teo­lo­gė A. Miz­gi­rie­nė.

Pa­ro­dos da­ly­viai VDA Tel­šių fa­kul­te­to stu­den­tai: I. Ar­ma­na­vi­čiū­tė, Liu­ci­ja Ben­do­rai­ty­tė, Emi­li­ja Gied­rai­tė, A. Gra­šys, Kse­ni­ja Kras­no­va, A. Ma­nu­kian, Gin Pugž­lys, Es­te­ra Olend­rai­tė, Dei­vy­das Viš­čiū­nas, G. Žy­man­tai­tė, S. Le­liu­gai­tė, Ie­va Mo­si­nai­tė (Me­ta­lo me­no ir ju­ve­ly­ri­kos stu­di­jų pro­gra­ma), S. Ado­mai­tis, Ga­bi­ja Aliu­ko­ny­tė, Ig­nas Mi­ka­laus­kas, Kris­tia­na Pet­ku­tė, Ire­na Kuz­mi­nai­tė (Tai­ko­mo­sios skulp­tū­ros stu­di­jų pro­gra­ma), Ado­mas Pet­raus­kas (Tai­ko­mo­jo me­no ma­gist­ro stu­di­jų pro­gra­ma).

VDA Tel­šių fa­kul­te­to ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Do­na­ta KAZ­LAUS­KIE­NĖ

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas