Pri­mi­ty­vus gy­ve­ni­mo bū­das Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jaus va­do­vui Graž­vy­dui Kon­ta­rui – tar­si ne­si­bai­gian­tis nuo­ty­kis

Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jus, įsi­kū­ręs Tel­šiuo­se, yra et­nog­ra­fi­jos mu­zie­jus, rep­re­zen­tuo­jan­tis XIX a. gy­ve­ni­mo bū­dą. Lie­tu­vo­je to­kių au­ten­tiš­kų vie­tų vos ke­le­tas. Nuo 2024 me­tų pa­va­sa­rio mu­zie­jui va­do­vau­ja iš Prie­ku­lės ki­lęs ir šiuo me­tu Plun­gės ra­jo­ne gy­ve­nan­tis Graž­vy­das Kon­ta­ras.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, mu­zie­jaus plo­tas – dau­giau nei 8 hek­ta­rai, čia nuo­la­tos yra ką veik­ti, o gal­vo­je ver­da tiek daug idė­jų, kad esa­mo plo­to ne­pa­kan­ka vi­siems su­ma­ny­mams įgy­ven­din­ti, tik plės­tis nė­ra ga­li­my­bės, ka­dan­gi ap­lin­kui – pel­ky­nai, miš­kai, bet dėl rei­ka­la­vi­mų spra­gų daž­nai su­si­du­ria­ma su sun­ku­mais kur­ti au­ten­ti­ką.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Apie moks­lus, ves­tu­ves ir šalt­kal­vys­tę

Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je Graž­vy­das jau­čia­si kaip sa­vo ro­gė­se, ka­dan­gi yra įgi­jęs tai­ko­mo­sios is­to­ri­jos spe­cia­ly­bę, tad šis dar­bas pui­kiai at­spin­di jo baig­tų moks­lų kryp­tį. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je šios spe­cia­ly­bės stu­di­jų jau nė­ra, nes bai­gus tai­ko­mą­ją is­to­ri­ją dar­bą su­si­ras­ti itin su­dė­tin­ga.

Stu­di­juo­da­mas Vil­niu­je is­to­ri­kas su­si­pa­ži­no su sa­vo da­bar jau žmo­na klai­pė­die­te Elz­bie­ta. Dar stu­di­jų pa­sku­ti­niais me­tais juo­du su­si­tuo­kė. Juos abu vi­lio­ja gam­ta, na­tū­ra­lu­mas, se­no­ji is­to­ri­ja ir ama­tai…

Bai­gęs moks­lus Graž­vy­das su žmo­na ap­si­gy­ve­no bu­te Klai­pė­do­je. Tai juos la­bai slė­gė, nes jau­ną šei­mą vi­suo­met la­bai trau­kė gam­ta. Po­ra ne­jau­tė pil­nat­vės, jau­tė­si vie­ni­ši, nors ir ap­sup­ti žmo­nių – vi­si gy­ve­no sa­vuo­se „bur­bu­luo­se“. Ku­rį lai­ką Graž­vy­das Klai­pė­do­je dir­bo šalt­kal­viu, nes la­bai no­rė­jo iš­mok­ti se­no­jo kal­vys­tės ama­to, bet su­pra­to, kad ši kryp­tis – ne jam. Nors pa­ti šalt­kal­vys­tė ir trau­kė, ta­čiau ne­pa­ti­ko šio ama­to žmo­nių kul­tū­ra.

Ro­bo­ti­ka ir At­vi­ro jau­ni­mo cent­ro iš­šū­kiai

Graž­vy­das, me­tęs šalt­kal­vys­tę, pra­dė­jo ves­ti ro­bo­ti­kos už­siė­mi­mus, o kiek vė­liau ga­vo pa­siū­ly­mą dirb­ti At­vi­ro jau­ni­mo cent­ro pa­da­li­ny­je Klai­pė­do­je. Dar­bas su 12–24 me­tų jau­ni­mu vy­rui la­bai pa­ti­ko.

„Čia lan­ko­si ne tik pro­ble­miš­ki jau­ni žmo­nės – jau­čia­mi di­de­li kont­ras­tai tarp lan­kan­čių­jų. Kaip be­bū­tų, vi­si mes tu­ri­me sa­vų rū­pes­čių, iš­gy­ve­ni­mų ir kiek­vie­nam sa­va bė­da yra pa­ti di­džiau­sia. Jau­ni­mas nie­kuo ne­si­ski­ria – jie taip pat tu­ri el­ge­sio, san­ty­kių, šei­mos pro­ble­mų. Iš­gy­ve­na tą pa­tį kaip ir suau­gu­sie­ji.

Kuo dau­giau suau­gu­sie­ji sau­go vai­kus nuo pro­ble­mų spren­di­mo, ati­to­li­na nuo jų, tuo sun­kiau su pro­ble­mo­mis jiems bus do­ro­tis jau suau­gus“, – da­li­na­si įžval­go­mis pa­šne­ko­vas.
G. Kon­ta­rui te­be­dir­bant su jau­ni­mu bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je, į di­rek­to­riaus vie­tą Plun­gės at­vi­ra­me jau­ni­mo cent­re. Graž­vy­das lai­mė­jo kon­kur­są, ta­čiau bu­vo la­bai sun­ku, nes iš­si­kė­lė per di­de­lius tiks­lus, o fi­nan­sa­vi­mas bu­vo itin ma­žas. Vy­ras per­de­gė ir la­bai grau­žė­si, kad jam ne­pa­vyks­ta įgy­ven­din­ti tiks­lų, nes dar­bą su jau­ni­mu iš­ties mė­go ir, pa­sak jo, bū­tent jau­ni­mas jam pa­dė­jo su­for­muo­ti įgū­džius, iš­mo­kė įveik­ti iš­šū­kius ir pa­dė­jo su­vok­ti, ko­kia link­me no­ri ei­ti.

Pri­mi­ty­vus gy­ve­ni­mas – be du­šo ir tua­le­to

Liū­de­sį dėl dar­bo ne­sėk­mių pa­dė­jo įveik­ti įgy­ven­din­ta se­na sva­jo­nė. Graž­vy­das su žmo­na sva­jo­jo apie so­dy­bą vien­kie­my­je, ta­čiau net pen­ke­rius me­tus tru­ku­sios paieš­kos bu­vo ne­sėk­min­gos dėl nea­ti­tin­kan­čių iš­si­kel­tų kri­te­ri­jų. Ga­liau­siai prieš ket­ve­rius me­tus, šiek tiek su­ma­ži­nę lū­kes­čius ir priė­mę tam tik­rus komp­ro­mi­sus, ra­do tai, ko ieš­ko­jo, – 1780 me­tų sta­ty­bos au­ten­tiš­ką že­mai­tiš­ką so­dy­bą Plun­gės ra­jo­ne. Šei­mos gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė iš pa­grin­dų. Pra­džio­je su­lau­kė ar­ti­mų­jų nei­gia­mo po­žiū­rio, ta­čiau da­bar jie pa­tys no­ri at­va­žiuo­ti į sve­čius. Džiau­gia­si, jiems vien­kie­mis – kaip nuo­ty­kis.

Kon­ta­rų so­dy­ba yra nu­to­lu­si net 1,5 km nuo pa­grin­di­nio ke­lio, tad kas kar­tą, no­rė­da­mi vyk­ti į dar­bą ar mies­tą, tu­ri ei­ti, kol pa­sieks au­to­mo­bi­lį. Gre­ta yra miš­kas, upe­lis. Ar­ti­miau­sias kai­my­nas už 700 met­rų. So­dy­bos iš­vaiz­dą šei­mi­nin­kai pa­li­ko kiek įma­no­ma au­ten­tiš­ką, tad at­li­ko tik svar­biau­sius dar­bus, kad ji bū­tų gy­ve­na­ma. Šei­ma gy­ve­na pri­mi­ty­viai – vi­du­je ne­tu­ri nei du­šo, nei tua­le­to, ta­čiau tu­ri šu­li­nį. Vie­nin­te­lė pra­ban­ga jų na­muo­se – elekt­ra, in­ter­ne­tas ir ka­na­li­za­ci­ja, ku­rią įsi­ve­dė praė­ju­sį ru­de­nį.

„Ži­no­ma, kar­tais šiek tiek pa­vargs­ti, tad na­tū­ra­liai ke­le­tą gy­ve­ni­mo są­ly­gų pa­ge­ri­no­me dėl sa­vęs“, – at­vi­rau­ja Graž­vy­das, ta­čiau po­zi­ty­vu­mo ne­pra­ran­da ir sa­ko, kad į vi­sa tai žiū­ri tar­si į nuo­ty­kį, tad jo­kių di­de­lių sun­ku­mų ne­pa­ti­ria.

Po­ra lais­va­lai­kiu už­sii­ma se­nai­siais ama­tais – dro­žy­ba, ga­mi­na gin­ta­ri­nius pa­puo­ša­lus, taip pat ūki­nin­kau­ja, tu­ri so­dą. Graž­vy­das su žmo­na įsi­ti­ki­nę, jog be gy­vū­nų ir gy­vos gam­tos kai­me ne­bū­tų ir gy­vy­bės, bū­tų ny­ku. Šiuo me­tu šei­ma au­gi­na triu­šius, viš­tas, an­tis, žą­sis ir ka­la­ku­tus. Taip pat na­muo­se gy­ve­na du šu­nys ir ke­tu­ri ka­ti­nai.

At­ra­dę to­kį gy­ve­ni­mo bū­dą Graž­vy­das ir Elz­bie­ta vi­siš­kai ati­to­lo nuo tech­no­lo­gi­jų.

No­rin­čiuo­sius pa­tir­ti au­ten­tiš­ku­mą kvies į šei­mos na­mus

Ka­dan­gi, pa­sak vy­ro, šiuo­lai­ki­niai žmo­nės iš­le­pę, atei­ty­je pla­nuo­ja no­rin­tie­siems pa­tir­ti au­ten­ti­ką leis­ti ap­si­lan­ky­ti šei­mos na­muo­se. Žmo­nės čia ga­lės per­nak­vo­ti, bus ren­gia­mos edu­ka­ci­jos. Tiks­las – pa­ro­dy­ti, kiek ne­daug rei­kia žmo­gaus pri­gim­čiai, su­pa­žin­din­ti su se­no­vi­ne gy­ven­se­na, nes ji nyks­ta ir esą dau­gu­ma net ne­tu­ri su­vo­ki­mo, kaip gy­ve­ni­mas kai­me at­ro­dė anks­čiau.

„At­va­žiuos, sa­vai­tę pa­bus ir at­ras ki­tą gy­ve­ni­mą. Pri­mi­ty­vu­mas ne­ga­li iš­nyk­ti“, – įsi­ti­ki­nęs Graž­vy­das.

Li­ki­mas at­ve­dė į Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jų

Be­si­ku­riant nau­juo­se na­muo­se Graž­vy­dui te­ko pa­lik­ti dar­bą Plun­gės at­vi­ra­me jau­ni­mo cent­re ir ku­rį lai­ką per­mąs­ty­ti, ką veik­ti to­liau. Ta­čiau li­ki­mas pa­ts vis­ką su­dė­lio­jo į vie­tas – is­to­ri­kas su­ži­no­jo, jog vyks­ta kon­kur­sas Tel­šiuo­se Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jaus va­do­vo pa­rei­goms ei­ti.

„La­bai su­ta­po ma­no pro­pa­guo­ja­mas gy­ve­ni­mo bū­das su mu­zie­jaus gy­ven­se­na. Tad nu­spren­džiau su­ri­zi­kuo­ti“, – pa­sa­ko­ja Graž­vy­das, da­bar jau va­do­vau­jan­tis Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jui, ku­ris yra Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­da­li­nys.

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ di­rek­to­rė Eva Ston­ke­vi­čie­nė džiau­gia­si, kad kai­mo mu­zie­jui va­do­vau­ja bū­tent Graž­vy­das, nes jo pri­mi­ty­vus gy­ve­ni­mo bū­das su­tam­pa su šio mu­zie­jaus ver­ty­bė­mis: „Šis žmo­gus yra tai, ko mums ir rei­kė­jo.“

Iš­ties is­to­ri­kas tei­gia jau­čian­tis pil­nat­vę bū­da­mas čia – jis nė­ra vie­nas, su­pa di­de­lis ko­lek­ty­vas, o vi­si kar­tu ga­li daug dar­bų pa­da­ry­ti. Va­do­vo gal­vo­je ver­da daug idė­jų, o svar­biau­sia, kad jo min­tys su ko­le­gų min­ti­mis su­tam­pa.

„Nors ir gy­ve­na­me su žmo­na nu­to­lę nuo Tel­šių, ta­čiau nė kiek ne­si­gai­liu, jog kas­dien ten­ka vyk­ti į Tel­šius. Tel­šiai – gra­žus ir la­bai gy­vas mies­tas“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je vi­sus me­tus ver­da gy­ve­ni­mas

Ka­dan­gi Graž­vy­das Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je pra­dė­jo dirb­ti praei­tų me­tų pa­va­sa­rį, šil­ta­jam me­tų se­zo­nui jau bu­vo su­kur­ti pla­nai, tad pir­miau­sia te­ko ste­bė­ti ir su­si­pa­žin­ti su ap­lin­ka. Va­sa­rą bu­vo ren­gia­mos įvai­rios sto­vyk­los, už­siė­mi­mai, bu­vo daug be­si­lan­kan­čių žmo­nių. Žie­mą Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je yra or­ga­ni­zuo­ja­mos edu­ka­ci­jos, ren­gi­niai. Vie­na lau­kia­miau­sių Graž­vy­do šven­čių mu­zie­ju­je – Už­ga­vė­nės, ku­rios, kaip ir kas­met, vyks pa­gal vi­sas se­ną­sias tra­di­ci­jas.

„Dau­gu­ma šiuo­lai­ki­nių vai­kų net ne­ži­no, kas tos Už­ga­vė­nės, kaip jos šven­čia­mos, ko­kia jų pra­smė. Ta­čiau tai yra suau­gu­sių žmo­nių pa­rei­ga reng­ti šven­tes, kur­ti, vi­sus iš­ju­din­ti.

Vis­kas pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių po­žiū­rio. Vi­sos et­nog­ra­fi­nės šven­tės yra la­bai pri­mi­ty­vios, bet ta­me ir yra vi­sas jų gro­žis“, – įsi­ti­ki­nęs vy­ras.

Bū­tent vi­sų et­nog­ra­fi­nių šven­čių pri­mi­ty­vu­mą Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jus ir ban­do pa­ro­dy­ti, mo­ko kur­ti šven­tes pa­tiems, ana­li­zuo­ti ir įsi­gi­lin­ti į jų pra­smę.

Mu­zie­ju­je yra gy­vu­lių, kaip ir pri­klau­so tik­ra­me et­nog­ra­fi­nia­me kai­me. Ark­liai žie­mo­ja ark­li­dė­se, ož­kos – tvar­te­liuo­se, o avys – „kiau­li­ny­ke“.

Šil­tuo­ju se­zo­nu dar­buo­to­jai pa­tys au­gi­na pa­ša­rus gy­vu­liams – Že­mai­čių kai­mo mu­zie­ju­je yra di­de­lis ūkis, dar­žas.

Šiuo­lai­ki­niam jau­ni­mui yra su­dė­tin­giau

Is­to­ri­ko tei­gi­mu, et­nog­ra­fi­nis kai­mas tu­ri bū­ti sau­go­mas, ka­dan­gi to­kio ti­po mu­zie­jus po­pu­lia­ri­na se­no­vi­nį gy­ve­ni­mo bū­dą ir mo­ko jau­ni­mą.

Vy­ras pa­sa­ko­ja, jog XIX–XX am­žiu­je 5 me­tų vai­kas jau tu­rė­jo at­sa­ko­my­bių, pa­vyz­džiui, gau­dy­da­vo žą­sis ir taip už­dar­biau­da­vo. Anks­čiau žmo­nės gy­ve­no ne­pri­tek­liu­je, o da­bar – per­tek­liu­je, dėl ko da­bar­ti­niam jau­ni­mui sun­ku su­pras­ti, kas yra pa­sek­mės, at­sa­ko­my­bė.

Vi­sų bran­da yra skir­tin­ga, ma­no Graž­vy­das. Ta­čiau šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas bręs­ta anks­čiau dėl žai­biš­kos in­for­ma­ci­jos, leng­vo priė­ji­mo prie jos. Vy­ro nuo­mo­ne, da­bar­ti­niam jau­nam žmo­gui yra ženk­liai su­dė­tin­giau, ka­dan­gi jį su­pa per­ne­lyg di­de­lis pa­si­rin­ki­mų ra­tas – sun­ku iš­si­rink­ti, o anks­čiau to­kios pra­ban­gos ne­bū­da­vo, tad jau­ni­mas rin­ko­si pa­gal esa­mą ap­lin­ką.

Prie šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės pro­ble­mų is­to­ri­kas pri­ski­ria ir tech­no­lo­gi­nius prie­tai­sus, esą šiuo­lai­ki­nis žmo­gus tar­nau­ja daik­tams, ta­čiau tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai – daik­tai tu­rė­tų tar­nau­ti žmo­nėms.

„Šiuo­lai­ki­niam žmo­gui de­rė­tų pa­si­mo­ky­ti iš praei­ties, kaip spręs­ti pro­ble­mas, ne­kel­ti rū­pes­čių. Anks­čiau žmo­nėms rit­mą dės­tė gam­ta, o da­bar vis­kas iš­si­ba­lan­sa­vę“, – pa­ste­bi vy­ras.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas