Pa­va­sa­rio beieš­kant…

Žy­giai gam­to­je

Na, įvei­ku­siam ke­lias­de­šimt spor­ti­nių – tu­ris­ti­nių – žy­gių tas iš­vy­kas la­biau de­rė­tų va­din­ti sma­giais pa­si­vaikš­čio­ji­mais. To­kius pa­si­vaikš­čio­ji­mus or­ga­ni­zuo­ja „Trenk Tu­ras“, na­cio­na­li­niai par­kai, re­gio­ni­niai par­kai, bend­ruo­me­nės. Kuo tie žy­giai ge­ri? Sė­di­mą dar­bą dir­ban­tys dar­buo­to­jai ga­li pra­mankš­tin­ti sa­vo su­stin­gu­sius kū­nus ir pa­ma­ty­ti, kad Že­mai­ti­ja ir Lie­tu­va nė­ra vien tik ne­di­de­lis kam­ba­rys, ku­ria­me jie dir­ba. Jau­ni­mas ga­li at­si­plėš­ti nuo kom­piu­te­rių ir ne­ti­kė­tai pa­ste­bė­ti, kad yra ne tik vir­tua­lus, bet ir rea­lus pa­sau­lis. Sma­gu, kad į tuos žy­gius ga­li­ma ves­tis au­gin­ti­nius, kad bent jau „Trenk Tu­ro“ žy­giuo­se kiek­vie­nas ga­li pa­si­rink­ti tra­są pa­gal sa­vo jė­gas. Kas dar? Aiš­ku, ap­lan­ko­ma dau­gy­bė lan­ky­ti­nų ob­jek­tų – pi­lia­kal­nių, mu­zie­jų, pa­mink­lų. Pa­ma­to­me ir daug gam­tos įdo­my­bių, su­si­tin­ka­me įdo­mių žmo­nių. Pas­ta­ruo­ju me­tu per trum­pą lai­ką da­ly­va­vau ne­ma­žai žy­gių, gal­būt tie­siog ieš­ko­da­ma pa­va­sa­rio, ku­ris į Že­mai­ti­ją slen­ka la­bai ne­sku­bė­da­mas.

Vy­tu­rė­lis

Va­sa­rio dvi­de­šimt ket­vir­tą­ją – ge­ras žy­gis Pi­lė­nų did­vy­riams pa­mi­nė­ti, ku­rį or­ga­ni­za­vo Var­nių re­gio­ni­nis par­kas su kul­tū­ro­lo­gu Li­nu Šed­vi­lu prie­ša­ky­je. Try­li­ka ki­lo­met­rų su lie­tu­mi, vė­ju, per pa­žliu­gu­sius lau­kus, nuo Bi­lio­nių pi­lia­kal­nio, per Aukš­ta­gi­rės sli­di­nė­ji­mo tra­są, per Laum­kal­nį prie Lau­me­nų šven­to ąžuo­lo, ku­rį, be­je, ne­dau­ge­lis ži­no, link Go­jaus skrob­ly­no su vi­so­mis ra­gu­vo­mis ir, aiš­ku, tie Že­mai­ti­jos to­liai už­si­li­pus ant Mil­tų kal­no. O kur dar aš­vie­niai žir­gai su ri­kiais ir is­to­ri­jo­mis apie že­mai­tiš­ką „dū­šią“. Ta­da iš­gir­dau čiul­bant vy­tu­rė­lį – pa­va­sa­rio pra­na­šą. Tie­sa, dėl aš­vie­nių no­riu pa­tiks­lin­ti. Jie nė­ra ki­lę iš Aš­vos upės var­do. Aš­vie­niai mi­ni­mi ve­do­se, pa­ra­šy­to­se san­skri­to kal­ba gal prieš sep­ty­nis tūks­tan­čius me­tų. Tai bu­vo žir­gai bro­liai dvy­niai, ve­žio­jan­tys po dan­gų sau­lės die­vo Sur­jos ve­ži­mą. Aš­vie­niai, ko ge­ro, į Že­mai­ti­ją at­ke­lia­vo iš to­li­mos In­di­jos kar­tu su mū­sų kal­ba.

Pir­ma­sis gry­bas

Ko­vo 9 die­ną Var­nių re­gio­ni­nio par­ko dar­buo­to­ja Mo­ni­ka Jan­kaus­kai­tė mus ap­ve­dė gra­žų ra­tą su gro­žy­bė­mis, to­kio­mis kaip Mo­te­rai­čio, Sprū­dės pi­lia­kal­niai, Sklep­kal­nis, Glu­do eže­ras. Žy­gis bu­vo skir­tas Ko­vo 11-ajai pa­mi­nė­ti. Vis­kas jau se­niai ma­ty­ta, bet įdo­mu bu­vo klau­sy­tis var­niš­kių šnek­ta pa­sa­ko­ji­mų ir le­gen­dų, o svar­biau­sia – pa­ma­tė­me pir­mus šie­met iš­dy­gu­sius gry­bus – aust­riš­ką­sias pla­čia­tau­res. Iš­gir­dau pir­muo­sius pem­pių šū­ka­vi­mus. Ga­liau­siai iš­mo­kau at­skir­ti mo­te­riš­kus ir vy­riš­kus žir­gi­nė­lius, su­ži­no­jau, kad ga­li­ma juos pa­mir­kius į šo­ko­la­dą ska­nau­ti kaip sal­dai­nius.

Mie­ga­pe­lės na­me­lis

Ko­vo 11-ąją mi­nė­jo­me žy­giuo­da­mi po Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nį par­ką kar­tu su sa­vo iš­ti­ki­ma pa­ly­do­ve Eve­li­na Bumb­laus­kai­te (ji da­ly­va­vo ir anks­tes­niuo­se žy­giuo­se). Pir­mą kar­tą ėjo­me Lie­pi­jų pės­čių­jų ta­ku. Pa­da­ry­tas pui­kiai, nes žmo­gaus in­va­zi­jos yra mi­ni­ma­liai. Ei­ni tik pra­min­tais ta­ke­liais, ne­di­de­li sten­du­kai ar­ba pa­va­di­ni­mai ant kor­te­lių, ku­rios ap­juos­tos ant me­džių. Įdo­miau­sias ra­di­nys bu­vo mie­ga­pe­lės na­me­lis, tiks­liau – in­ki­las, ku­ria­me nė­ra nė vie­nos an­gos, nes mie­ga­pe­lės įlen­da į jį iš me­džio ka­mie­no. Tai gy­vū­nas, jau be­veik iš­nai­kin­tas Lie­tu­vo­je ir Že­mai­ti­jo­je. Ar mie­ga­pe­lės iš­liks – pri­klau­so tik nuo žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mo. Įs­pū­din­gos lie­pos, skrob­lai. Marš­ru­tas vin­gia­vo tarp ke­tu­rių eže­rų – Pla­te­lių, Il­gio, Žie­de­lio ir Ber­žo­ro, su gra­žiais sa­ma­ny­nais ir eg­ly­nais.

Pa­sak Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­riaus Ra­mū­no Ly­džio, to­kius žy­gius, kur su­si­ren­ka di­de­lis bū­rys žy­gei­vių, ga­li­ma da­ry­ti anks­ty­vą pa­va­sa­rį, kol dar ne­pe­ri paukš­čiai. Be­je, di­rek­to­rius yra bu­vęs tel­šiš­kis ir, kaip pa­ts sa­ko, 90 pro­cen­tų jo dar­bo su­da­ro po­pie­riai, tad ši­tas žy­gis jam bu­vo pui­ki pro­ga pra­vė­din­ti gal­vą, sma­giai 20 ki­lo­met­rų lė­kė prie­ky­je.

Pa­ga­liau vos ne pa­va­sa­ris…

Ko­vo 16 die­ną – ke­tu­rio­li­ka ki­lo­met­rų kar­tu su Sa­lan­tų re­gio­ni­nio par­ko ved­liais per Sa­lan­to upės lan­kas, kem­sy­nus, kal­niu­kus. Šis žy­gis bu­vo skir­tas Pa­sau­li­nei Že­mės die­nai pa­mi­nė­ti. Už­li­pus ant Im­ba­rės pi­lia­kal­nio at­si­vė­rė la­bai gra­žūs Že­mai­ti­jos to­liai. Ra­do­me pir­mą­jį pra­žy­du­sį šal­pus­nį, pir­mą­sias ži­bu­tes, ap­link ger­vės kly­ka­vo kaip iš­pro­tė­ju­sios. Ši­to­se lan­ko­se gy­ve­na itin re­tas dru­gys – krau­ja­la­ki­nis mels­vys, ku­riam bū­ti­na gė­lė – krau­ja­la­kė rau­do­nais žie­dais.

Žy­giuo­se vi­sa­da bū­na šu­nų. Šį­kart ir ma­no au­gin­ti­nė Meš­ku­tė pir­mą kar­tą iš­ke­lia­vo sa­vo trum­po­mis ko­ji­kė­mis pa­ban­dy­ti Že­mai­čių že­mės. Ėjo­me per pel­kes ir kem­sy­nus, na­mo grį­žo pur­vi­nu pil­vu ir pa­var­gu­si.

Grį­žo­me Nas­ro kal­no kup­ra, Nas­rė­nai dėl to taip va­di­na­si. Tai Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus gim­ti­nė. Bet ne vi­si ži­no, kad bū­tent Nas­rė­nuo­se Že­mai­ti­jo­je pir­mą kar­tą bu­vo pa­so­din­tos bul­vės. Kaip ra­šo M. Va­lan­čius, 1806 me­tais Nas­rė­nų so­džiaus ūki­nin­kas Pi­ly­pas Braz­dei­kis Klai­pė­do­je nu­si­pir­ko sep­ty­nias „kar­tu­pe­les“ – dvi su­val­gė, pen­kias pa­so­di­no sa­vo dar­že. Nuo to ir prasidėjo… Da­bar Nas­rė­nuo­se ra­si­te pa­mink­lą bul­vei, ku­ris bu­vo pa­sta­ty­tas bul­vės at­si­ra­di­mo 200 me­tų su­kak­čiai pa­žy­mė­ti.

Re­ziu­mė

Da­bar žy­gių tik­rai daug, kaip aš sa­kau, nuo pa­pras­to iki žy­gio, skir­to tik­riems žy­gei­viams. Kvie­čiu pa­ke­liau­ti vi­sus, kam no­ri­si links­mai pra­leis­ti lai­ką ir šį tą su­ži­no­ti apie sa­vo kraš­tą. Tai jums pa­dės su­vok­ti, kad mū­sų ša­lis – nuo­sta­biau­sia pa­sau­ly­je, ir pa­si­jus­ti sa­vi­mi – tik­rais sa­vo kraš­to my­lė­to­jais, šau­niau­siais pa­sau­lio žmo­nė­mis.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ