Per kasdienius rūpesčius, skubėjimą net nepastebime, kad šalia mūsų yra daug puikių žmonių, kurie savo darbais, rodoma iniciatyva puošia mūsų kraštą. Daugelis laukiame, kol kažkas ateis, kažkur pakvies, kažką atneš… To tikrai negalime pasakyti apie Telšiuose gyvenančią Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių skyriaus narę, valdytoją, šokėją ir „Bočių“ šokių kolektyvo rūbų kūrėją Eugeniją Abelkienę. Nors gyvenimas moteriai nebuvo lengvas, teko daug ką išgyventi, šiandien ji džiaugiasi, jog linksmai ir turiningai leidžia laiką, bendrauja su įdomiais žmonėmis, dalyvauja pasirodymuose…
Užauginti šeši sūnūs
Eugenija Abelkienė į Telšius atvyko 1969 metais. Čia gyveno jos brolis. Tais pačiais metais moteris ištekėjo už Igno, kilusio iš Sedos apylinkės. Pašnekovė pasakojo, jog gyvenimas jai nebuvo rožėmis klotas – teko daug ką išgyventi.
Šeima užaugino šešis sūnus, paskutinieji – trynukai. Mat Eugenijos tėvelis iš dvynių, o jos brolis taip pat šeimoje augina dvynius. „Pamenu, kaip sunku buvo rūpintis trimis vaikais iš karto. Pradės naktį verkti vienas, tuoj pažadins kitus. Kol sukako vieneri metai vaikams, turėjome auklę – ji šiek tiek palengvino priežiūros darbus. Visi trys sūnūs tokie panašūs, jog kaimynai negalėjo atskirti, maišydavo vardus“, – pasakojo ponia Eugenija, dabar besidžiaugianti ir keturių anūkų draugija. Mažiausiam anūkui – pustrečių metų.
Šokiai
Pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių skyriaus nare E. Abelkienė tapo prieš šešerius metus. Šioje draugijoje vyresniojo amžiaus žmonės gali pasirinkti norimą veiklos sritį: šokti, dainuoti, muzikuoti ir pan. Moteris pasirinko šokius. „Šokis mane lydi visą gyvenimą. Kol vaikai buvo maži, juos vesdavau į pramoginių šokių būrelius. Po to kartu su vyru įsijungėme į šokių kolektyvą „Džiugas“. Šokome apie šešerius metus. Dabar mano vyrą pakirto sunki liga, jis niekur iš namų neišeina, vaikšto tik po kambarį“, – pasakojo telšiškė.
Ilgą laiką dirbusi siuvykloje, moteris įgijo ir siuvimo žinių. Dabar sako jas panaudojanti moterų šokių kolektyve – tvarko jų koncertinius rūbus. „Randu pirkti kokią medžiagą, tuoj sugalvoju, ką galėčiau pasiūti, kad tiktų mūsų moterų kolektyvui“, – kalbėjo Eugenija.
Neturi kada liūdėti
E. Abelkienė turi veiklos ne tik „Bočių“ draugijoje – jos netrūksta ir namuose: reikia rūpintis sergančiu vyru. Bet moteris sakė visur suspėjanti – tam reikia tik noro. „Jei sėdėsi namuose, visai surambėsi – būtinai reikia pajudėti. Man patinka aktyvus gyvenimas. Vasarą aš ir į sodą su dviračiu nuvažiuoju. Tikrai neturiu kada liūdėti. O dar smagiau kažką veikti, kada jauti, kad tave žmonės vertina. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, jog „Bočių“ draugijos nariai mane myli“, – tikino pašnekovė.