
Gyvenime visi mes einame pirmyn…
Vieni į siekimus, kiti į amžinybę…
Dabar, brandos sulaukę, gyvename prisiminimais…
Nejau palaipsniui einam nuo arenos?
Sustokim, prisiminkim, kuo gyvenome praeityje,
Varnių mokykloj.
Gausus pedagogų būrys paliko pėdsakus kiekvieno
mūsų kelio pradžioje.
Vieni ilgiau, kiti trumpiau jie mus lydėjo,
Ir atminty, lyg piešiny, paliko savo braižą.
Danutė Lukošiūtė-Vaitkienė, 22 laida
Šiais žodžiais prasidedantį eiliuotą sveikinimą Danutė, 1968 metų Varnių gimnazijos abiturientė, padovanojo savo klasės draugams ir mokytojams, kai gražus jų būrelis susirinko saulėtą rugpjūčio dieną atšvęsti dar vieno sugrįžimo į širdžiai brangias vaikystės ir jaunystės vietas.
Prieš 55 metus baigusieji Varnių vidurinę rinkomės mokyklos kieme. Rinkomės truputį jaudindamiesi, išsiilgę klasės draugų, nešdamiesi širdyse ir susitikimo džiaugsmą, ir graudulį – nebe visus mums tokius brangius veidus pamatysime… Nebepasveikins mūsų neužmirštamas, visada šviesiai, optimistiškai nusiteikęs auklėtojas Donatas Grušas, o ir draugų būrelis jau gerokai praretėjęs… Susitikus vis dėlto visų veidai švietė džiaugsmu, sveikinomės, fotografavomės. Sulaukę mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vlados Vengrienės, pirmiausia vykome į kapines pagerbti ir uždegti žvakelių išėjusiems klasės draugams bei mokytojams. Pavaikščioję po kapines, pasidaliję prisiminimais apie išėjusius, grįžome į Šv. Aleksandro bažnyčią, kur dalyvavome šv. Mišiose už mūsų mirusiuosius.
Vėliau mūsų suėjimas tęsėsi kavinėje „Medininkai“. Čia pirmąjį sveikinimo ir padėkos žodį tarė pagrindinė mūsų švenčių organizatorė Onutė. Sudainuotas klasės himnas „Pagrok man paskutinįkart Šopeną“, ne vienai jautriai širdžiai išspaudęs prisiminimų ašaras…
Nesinorėjo išsiskirti. Visi smagiai šnekučiavomės, dalijomės prisiminimais žiūrėdami į senas nuotraukas, kurias atsivežė Zita. Vartėme albumą, kur įamžinti mūsų susitikimai. Tas kruopščiai sudarytas albumas – irgi Onutės nuopelnas. Ji sugalvojo ir puikų žaidimą, paįvairinusį susitikimą: traukėme užduotis ir atsakinėjome į klausimus, o už atsakymus Onutė dalijo labai išradingai ir kruopščiai sukurtus prizus: savo rankomis išaugintą, sudžiovintą žolelių arbatą bei kitas mielas dovanėles. Malonių staigmenų buvo parengę ir kiti. Danutė perskaitė savo paeiliavimą apie mokytojus, išėjusius draugus, gyvenimo prasmę. Marytė palinkėjo visiems daug sveikatos, kad vėl galėtume susitikti. Aldona ir Vytas įteikė klasės vinjetes, kad visada prisimintume savo draugus jaunus, kokie buvome prieš tuos 55 metus. Mokytoja Vlada prisiminė pirmuosius darbo metus mokykloje, negailėjo gražių žodžių mūsų klasei – juk jai, tada pirmus metus dirbančiai mokytojai, mes buvome lyg ir jaunystės draugai. Be galo nuoširdžiomis eilėmis visus apdovanojo ir Aldutė. Kaip nepacituosi bent vieno jos posmo:
Ir linkiu dar daugiau šypsotis –
Be šypsenos žmogus – lyg upė be vandens.
Tegul švelnumas, meilė, grožis
Kaip saulė žemėj – jumyse gyvens.
Susitikimo valandos prabėgo kaip viena akimirka. Tai atgaivino, lyg atjaunino mūsų širdis, lyg sugrąžino jas į mielą praeitį, priminė mums brangius žmones.
Tad būkite sveiki ir laimingi, mano mielieji! Iki kito susitikimo!
Elena ŠERPYTYTĖ-DAUSKURTIENĖ