Ar­no gy­ve­ni­mo va­rik­lis – judė­ji­mas

Tel­šiuo­se vis daž­niau ga­li­ma su­tik­ti jaunų žmo­nių, ku­rie ne tik sva­jo­ja, bet ir kryp­tin­gai ku­ria sa­vo ke­lią. Vie­nas jų – Ar­nas Mar­tin­kus. Bir­že­lio 23-ąją 21-erių su­lauk­sian­tis tel­šiš­kis šian­dien jau dir­ba as­me­ni­niu tre­ne­riu, ak­ty­viai spor­tuo­ja, stu­di­juo­ja ir sa­vo pa­vyzd­žiu ska­ti­na ki­tus judė­ti. Jo is­to­ri­ja – ne apie greitą sėkmę, o apie nuo­sek­lumą, paieš­kas ir pa­prastą, bet daž­nai pa­mirš­tamą tiesą: judė­ji­mas yra gy­vybė.

Dia­na PU­ZERĖ

Spor­tas – nuo mažų dienų

Ar­no pa­žin­tis su spor­tu pra­si­dėjo dar vai­kystė­je. Pir­mo­je klasė­je jis jau lankė fut­bolą, o vėliau šis pa­si­rin­ki­mas ta­po ne tik po­mėgiu, bet ir gy­ve­ni­mo da­li­mi. Sep­tin­to­je klasė­je jau­nuo­lis iš­vy­ko į Šiau­lius, kur ap­si­gy­ve­no spor­to bend­ra­bu­ty­je ir tre­ni­ra­vo­si fut­bo­lo aka­de­mi­jo­je.

Būtent ten jis pirmą kartą iš ar­ti su­si­dūrė su tik­ra spor­ti­nin­ko dis­cip­li­na: griež­tu re­ži­mu, in­ten­sy­vio­mis tre­ni­ruotė­mis ir at­sa­ko­my­be.

„Ten bu­vo rim­tas ruo­ši­mas – daug spor­to, daug dis­cip­li­nos, daug rei­ka­la­vimų“, – pri­si­me­na Ar­nas.

Vis dėlto dvy­lik­to­je klasė­je jis nu­sprendė grįžti į Tel­šius, ra­miai pa­si­ruoš­ti eg­za­mi­nams ir baig­ti moks­lus Že­maitės gim­na­zi­jo­je. Nors ap­lin­ka pa­si­keitė, spor­tas iš jo gy­ve­ni­mo nie­kur ne­din­go – jau­nuo­lis to­liau žaidė fut­bolą Tel­šių „Džiu­go“ ko­man­do­je ir ieš­ko­jo savęs.

As­me­ni­nio tre­ne­rio ke­lias

Baigęs mo­kyklą, Ar­nas įsto­jo į spor­to ba­ka­lau­ro stu­di­jas Klaipė­dos uni­ver­si­te­te. Neil­gai tru­kus at­si­ra­do dar vie­na ga­li­mybė – jis iš­vy­ko žais­ti į Kre­tin­gos „Mi­ni­jos“ ko­mandą. Gy­ven­da­mas Klaipė­do­je, de­rin­da­mas stu­di­jas ir sportą, spor­ti­nin­kas pra­dėjo vis daž­niau gal­vo­ti, kaip dar galėtų sa­ve rea­li­zuo­ti.

Spren­di­mas at­ėjo natū­ra­liai – jis pa­si­rin­ko as­me­ni­nio tre­ne­rio ke­lią. Už­si­rašė į „Ac­ti­ve trai­ning“ kur­sus, ku­riuo­se mo­ky­mai vyks­ta tiek nuo­to­li­niu, tiek pra­kti­niu būdu. Tai in­ten­sy­vi pro­gra­ma, api­man­ti apie sep­ty­nis šim­tus va­landų, o įgy­ti ser­ti­fi­ka­tai pri­pažįs­ta­mi vi­so­je Eu­ro­po­je.

Šiuo­se mo­ky­muo­se jau­nuo­lis su­si­dėlio­jo tvirtą pa­grindą: nuo pra­timų tech­ni­kos iki spor­to me­to­do­lo­gi­jos. Ta­čiau, kaip pa­ts sa­ko, di­delė da­lis ži­nių at­ėjo ne tik iš teo­ri­jos, bet ir iš as­me­ninės pa­tir­ties.

Sugrį­ži­mas į Tel­šius ir nau­ja pra­džia

Kar­tais gy­ve­ni­me vis­kas su­si­dėlio­ja tar­si sa­vai­me. Taip nu­ti­ko ir Ar­nui. Sugrį­žus į Tel­šius, čia at­si­darė nau­jas spor­to klu­bas „Gym+“, ku­ris ieš­ko­jo tre­ne­rių. Šian­dien jis čia ir dir­ba as­me­ni­niu tre­ne­riu.

Jo veik­la neap­si­ri­bo­ja vien spor­to sa­le. Ar­nas siū­lo as­me­ni­nes ir svei­ka­tin­gu­mo tre­ni­ruo­tes, pa­de­da žmonėms su­pras­ti, ką reiš­kia judė­ti ir rūpin­tis sa­vo kūnu. Jis dir­ba tiek su pra­de­dan­čiai­siais, tiek su tais, ku­rie jau­čia sąstingį ir no­ri po­ky­čių.

„No­riu pa­ro­dy­ti, kad spor­to salė nėra vie­nin­te­lis ke­lias į svei­katą. Judė­ji­mas ga­li būti bet kur – svar­biau­sia pra­dėti“, – sa­ko tel­šiš­kis.

Jau­nat­viš­ka ener­gi­ja – pri­va­lu­mas, o ne trūku­mas

Nors Ar­nas dar la­bai jau­nas, klientų pa­si­tikė­ji­mo jam ne­trūksta. Pa­sak jo, spor­to klu­buo­se šian­dien do­mi­nuo­ja jau­ni­mas, o nei­gia­mos reak­ci­jos dėl am­žiaus jis nėra su­laukęs.

Prie­šin­gai – sa­vo jau­nat­višką ener­giją jis sten­gia­si pa­vers­ti pri­va­lu­mu: bend­rau­ja, juo­kau­ja, ku­ria ryšį su klien­tais. „Man svar­bu, kad žmo­gus jaustų­si ge­rai ne tik fi­ziš­kai, bet ir emo­ciš­kai. Tre­ne­ris nėra tik tre­ne­ris – no­riu būti žmo­gus, su ku­riuo ma­lo­nu atei­ti pa­si­kalbė­ti.“

Judė­ji­mas svar­biau už to­bu­lumą

Ar­no po­žiū­ris į sportą pa­pras­tas, bet la­bai aiš­kus. Jis ne­sie­kia, kad vi­si taptų at­le­tais ar siektų re­kordų.

„Spor­tas ne­būti­nai yra svei­ka­ta, bet fi­zi­nis ak­ty­vu­mas – auk­si­nis da­ly­kas. Judė­ji­mas yra gy­vybė“, – tei­gia jis.

Svar­biau­sia, pa­sak jo, yra gebė­ti judė­ti be skaus­mo, be ri­bo­jimų ir at­ras­ti džiaugsmą pa­čia­me pro­ce­se. Tai ga­li būti ne tik spor­to salė – vaikš­čio­ji­mas, va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu, plau­ki­mas, šo­kiai ar jo­ga. Svar­bu ras­ti tai, kas pa­tin­ka.

Kodėl žmonės pra­de­da per vėlai?

Vie­na opiau­sių temų, su ku­ria Ar­nas su­si­du­ria kas­dien – žmonės daž­nai pra­de­da rūpin­tis sa­vi­mi tik ta­da, kai jau per vėlu ig­no­ruo­ti pro­blemą.

Daž­niau­siai tai būna skaus­mas, pra­sta sa­vi­jau­ta ar gy­dy­tojų įspėji­mai. Pir­mie­ji kūno sig­na­lai ne­re­tai lie­ka ne­pas­tebė­ti.

„Idea­liu at­ve­ju žmo­gus turėtų pra­dėti judė­ti vos pa­jutęs pir­mus ženk­lus. Kar­tais už­ten­ka tie­siog išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti – tai jau di­de­lis žings­nis“, – sa­ko jis.

Vis­kas pra­si­de­da nuo gal­vos

Pak­laus­tas, nuo ko pra­dėti nie­ka­da ne­spor­ta­vu­siam žmo­gui, Ar­nas at­sa­ko trum­pai: „Nuo gal­vos.“

Svar­biau­sia su­pras­ti, kodėl to no­ri, ko­kie yra tiks­lai ir ką kūnas leid­žia da­ry­ti. Prad­žia ne­tu­ri būti su­dėtin­ga – pa­kan­ka leng­vo judė­ji­mo ir sa­vo kūno stebė­ji­mo.

Prad­žio­je jis re­ko­men­duo­ja spor­tuo­ti 2–3 kar­tus per sa­vaitę, ne­perk­rau­ti savęs ir ne­bi­jo­ti natū­ra­lių kūno reak­cijų, to­kių kaip rau­menų skaus­mas. Taip pat ne­pa­mirš­ti ap­ši­li­mo ir tem­pi­mo – tai daž­nai nu­ver­ti­na­mos, bet la­bai svar­bios tre­ni­ruotės da­lys.

Mo­ty­va­ci­ja – vi­dinė ir išo­rinė

Pa­sak tre­ne­rio, did­žiau­sias iššū­kis spor­tuo­jant – ne fi­zi­nis krūvis, o mo­ty­va­ci­jos iš­lai­ky­mas. Prad­žio­je svar­biau­sia yra vi­dinė mo­ty­va­ci­ja, ta­čiau jai su­mažė­jus ga­li pa­dėti ir išo­ri­niai veiks­niai.

Tai ga­li būti tre­ne­ris, tre­ni­ruo­čių par­tne­ris ar net pa­pras­ti da­ly­kai – nau­ja spor­tinė ap­ran­ga ar iš­ma­nu­sis laik­ro­dis. Svar­biau­sia – ne­nu­leis­ti rankų ir ras­ti būdą su­grįžti.

„Re­zul­ta­tai nie­ka­da ne­bus tik ky­lan­ti li­ni­ja. Bus ir pa­ki­limų, ir nuo­smu­kių. Svar­bu tai priim­ti ir judė­ti to­liau“, – sa­ko tel­šiš­kis.

Mes esa­me tik žmonės

Pa­na­šiai Ar­nas žiū­ri ir į mi­tybą.

Jis sa­ko, kad mi­ty­bos pa­grin­dus iš­ma­no ge­rai – ži­no, ką ver­ta rink­tis ir ko­kią naudą tai duo­da or­ga­niz­mui. Vis dėlto jo po­žiū­ris nėra kraš­tu­ti­nis.

„Ma­no mi­ty­ba pri­klau­so nuo fazės – žiemą natū­ra­liai no­ri­si dau­giau svo­rio, va­sarą – leng­vu­mo, todėl at­si­ran­da ka­lo­rijų de­fi­ci­tas. Bet svar­biau­sia yra ba­lan­sas“, – sa­ko jis.

Jau­nuo­lis ne­sle­pia, kad kar­tais leid­žia sau ir ma­žiau svei­kus pa­si­rin­ki­mus – ir tą pa­tį re­ko­men­duo­ja ki­tiems: „Mes ne­sa­me ro­bo­tai, mes esa­me tik žmonės. Jei su­val­giau ledų ar traš­ku­čių, nie­ko to­kio – kitą dieną dau­giau pa­judė­siu. Griež­tos die­tos il­gai­niui var­gi­na ir da­ro žmogų irzlų.“

Gy­ve­ni­mas tarp dar­bo, stu­dijų ir fut­bo­lo

Šian­dien Ar­no die­not­varkė – in­ten­sy­vi. Jis ke­lia­si anks­ti ry­te, tre­ni­ruo­ja klien­tus dar prie­š jų dar­bo dieną, die­nos me­tu de­ri­na stu­di­jas, o va­ka­rus ski­ria fut­bo­lui – šiuo me­tu žaid­žia Ma­žei­kių „At­mos­fe­ros“ ko­man­do­je.

Lais­vo lai­ko lie­ka ne­daug, ta­čiau jis pa­ts pri­pažįs­ta – kol yra jau­nas, no­ri iš­nau­do­ti vi­sas ga­li­my­bes. Be to, sa­vait­ga­liais jis dir­ba ir Klaipė­do­je, kur pa­de­da fi­ziš­kai pa­si­ruoš­ti jau­no­sioms dai­lio­jo čiuo­ži­mo spor­ti­ninkėms.

Pap­ras­tas, bet svar­biau­sias pa­ta­ri­mas

Pak­laus­tas, ką pa­sa­kytų žmo­gui, ku­ris vis dar ne­drįsta pra­dėti, Ar­nas at­sa­ko pa­pras­tai: „Svei­ka­ta yra svar­biau­sia. Nebū­ti­na iš kar­to ei­ti į spor­to salę. Pradė­ki­te nuo mažų da­lykų.

Tel­šiuo­se tam tu­ri­me viską – Mas­čio eže­ro pa­krantė yra pui­ki vie­ta pra­dėti – ei­ki­te pėsčio­mis, va­žiuo­ki­te dvi­ra­čiu, ieš­ko­ki­te to, kas jums pa­tin­ka.“

Jo ži­nutė aiš­ki – ne­rei­kia siek­ti to­bu­lu­mo ar lai­ky­tis griežtų planų. Svar­biau­sia – judė­ti ir kur­ti įpro­čius, ku­rie il­gai­niui tam­pa gy­ve­ni­mo da­li­mi.